Parodos
Albumai
LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Karolis Mickevičius.

Esu Karolis Mickevičius, irgi jau OS istorijos dalis. Tarp kitko, dar 1975 m. Juodkrantėje laimėjau pirmąją Lietuvos OS taurę.

Dabar mes leidykloje „Briedis“ leidžiame įdomią knygą: John Winglap „Pilietis ne savo noru: Kuriant gyvenimą Vokietijos okupuotame Mėmelyje ir Lietuvoje. 1932–1940“. Faktai joje šiek tiek keičia OS atsiradimo Lietuvoje istoriją. Šioje knygoje aprašomas Eriko Pempės gyvenimas iki 1940 metų. Aš nežinau, kodėl jis pasirašinėjo Winglap ir Zylės vardais. Autobiografinės knygos herojus Egonas (Zylė) – Erikas Pempė, naciams užėmus Klaipėdą, 1940 m. atsidūrė Palangoje, kur dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Lietuvių kilmės Pempė lietuviškai kalbėti išmoko tik paauglystėje. 1936 jis mokėsi kursuose Švedijoje, kur susipažino su orientavimosi sportu. Štai, nedidelė ištrauka iš knygos:

„Vasario mėnesį jis išvyko iš Vienos aplankyti namų. Ponas Gustaitis, jo globėjas ir rėmėjas (kaip šypsodamasis turėjo pripažinti Egonas) buvo labai užsiėmęs, todėl ne itin domėjosi jo ataskaita iš semestro Vienoje, bet pritarė Egono norui vykti į Stokholmą susipažinti su švediška fizinio lavinimo mokykla. Švedijos patirtis, kaip tai vadino Egonas, visapusiškai atvėrė jam akis. Švedų kalbos užuomazgos jau tūnojo galvoje nuo tada, kai lankė kursus namuose ir vėliau kvalifikacijos kėlimo kursus vokiškai 1936 metais. Jam tai tiko. Tiko sekti ir rasti kalbos ir sintaksės šaknis, kurios turėjo Vokietijos įtakos, siekiančias dar dvyliktą amžių. Jis išmoko suprasti ir netgi pagerinti savo švedų kalbos žinias per mažiau nei šešias savaites klausydamas paskaitų Stokholmo Karališkajame gimnastikos institute.

Dalis Egono pareigų būnant fizinio lavinimo mokytoju buvo vesti vaikams karinio rengimo pamokas. Beveik visi fizinio lavinimo mokytojai taip pat buvo ir atsarginiai Lietuvos kariuomenės kareiviai.

Egonas negalėjo pakęsti karinių treniruočių. Kruopštus judesių rikiuotei mokymasis ruošiantis paradams buvo viena, bet mokinių sukiojimasis į vieną pusę ir lygiavimas švietimui neturėjo prasmės.

Egonas turėjo kitokį požiūrį. Jis norėjo įdiegti berniukams ryžto, parodyti, koks jausmas pasiekti kažko po kiekvienos dvi valandas trunkančios treniruotės. Taigi, kas mėnesį jis surengdavo orientavimosi varžybas, apie kurias sužinojo iš Švedijos mokyklų. Taip vadinamas pavienių asmenų ar grupės judėjimas link tam tikro apčiuopiamo tikslo: berniukai kopdavo kalvomis, brisdavo per upelius, bėgiodavo miškais ir per tam tikrą nustatytą laiką privalėjo susidoroti su vis nauja užduotimi, turinčia naują tikslą ir pavidalą. Berniukams varžybos labai patiko, bet Egonas žinojo, kad bet kuris kariškis joms prieštarautų dėl drausmės ir aiškios krypties stokos.“

Drąsiai galime paankstinti OS pirmuosius žingsnius Lietuvoje: 1940 m.

Karolis Mickevičius
2020 m. rugpjūčio 26 d.

1977 m. I visasąjunginėse orientavimosi sporto jaunimo varžybose K. Mickevičius laimėjo 1-ą vietą.

***
1. Orientacininkas Karolis Mickevičius.
Iš asmeninio Viliaus Aleliūno archyvo.

LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Vilius Aleliūnas.

Orientavimosi sportas – tai gyvenimo būdas. Šiuo šūkiu vadovaudamasis ir gyvenu.

Pirmasis ir vienintelis mano treneris, kuris supažindino su kompasu bei žemėlapiu ir išmokė gyventi orientavimosi sportu – Algirdas Šalkauskas. 2000 m. pirmieji mano žingsniai miške laikant žemėlapį ir pirmosios varžybos ne kur kitur, bet Danijoje. Tikriausiai galimybė pažinti Pasaulį, nuolatinis varžymasis bei buvimas gamtoje ir pakerėjo.

Per 20 metų teko aplankyti ne tik didžiąją daugumą Europos valstybių, tačiau pabuvojau Australijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Kolumbijoje, Pietų Korėjoje bei Kinijoje.

Nuo žingeidaus jaunuolio, norinčio pamatyti Pasaulį iki sportininko, kovojančio dėl aukščiausių apdovanojimų buvo nueitas ilgas kelias. Nors orientavimosi sportas ir nėra olimpinė sporto šaka, tačiau tokių stiprių ir visapusiškų sportininkų pavydi visos sporto šakos. Jeigu reikia bėgti, mes bėgame, jeigu reikia slysti slidėmis, mes slystame, jeigu reikia važiuoti dviračiu, mes važiuojame.

Pirmieji rezultatai buvo pasiekti 2004 metais, kuomet pirmą kartą buvau pakviestas atstovauti Lietuvos jaunių rinktinei Europos jaunių čempionate Salzburge. Vėliau jau sekė 2006 m. Pasaulio jaunimo čempionatas Lietuvoje, kur kartu su komandos draugais Jonu Vytautu Gvildžiu bei Vytautu Beliūnu pavyko iškovoti 5 vietą estafečių varžybose, 2011 m. Pasaulio čempionatas Prancūzijoje, kur su komanda iškovojome 6-ąją vietą ir, žinoma, 2013 m. Pasaulio žaidynės Kolumbijoje, kur pavyko pasidabinti bronzos medaliu.

Būdamas sportininkas visuomet stengiausi tobulėti visapusiškai, domėjausi orientavimosi sporto virtuve iš vidaus, kritikuodavau tuometinę federacijos valdžią ir norėjau užkariauti pasaulį. Atėjo 2018 m. ir nuo tada aš pats atsidūriau prie orientavimosi sporto vairo Lietuvoje, suprasdamas, kad vien tik ambicijų neužtenka. Reikia ilgo ir nuoseklaus darbo, strategijos, komandos ir, žinoma, meilės tam, ką darai.

Su gera komanda ir tvirta orientavimosi sporto visuomene, mes eisime labai toli, ir galbūt vieną dieną, Mūsų sportas, taps Olimpine sporto šaka, nes orientavimosi sportas – tai gyvenimo būdas.

Vilius Aleliūnas
Lietuvos orientavimosi sporto federacijos vykdantysis direktorius
2020 m. rugsėjo 24 d.

Informacija apie V. Aleliūno pasiekimus Pasaulio orientavimosi sporto bėgimo internetinėje svetainėje.

***
1. Orientacininkas Vilius Aleliūnas apdovanojimo Lietuvos Respublikos Prezidentūroje metu. 2013 m.
Iš asmeninio Viliaus Aleliūno archyvo.
2. Kolumbijoje vykusios pasaulio orientavimosi sporto žaidynės prikaustė ir vietinių vaikų dėmesį. Tiltu bėga Vilius Aleliūnas. 2013 m.
Iš asmeninio Viliaus Aleliūno archyvo.
3. Orientacininkai Vilius Aleliūnas ir Vesta Ambrazaitė. 2017 m.
Iš asmeninio Viliaus Aleliūno archyvo.
4. Vilius Aleliūnas prizininkų tarpe.
Iš asmeninio Viliaus Aleliūno archyvo.
5. Panevėžio apskrities viršininko apdovanojimas. 2009 m.
Iš asmeninio Algirdo Šalkausko archyvo.
6. Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro įvertinimas. 2010 m.
Iš asmeninio Algirdo Šalkausko archyvo.
7. Viliaus Aleliūno pelnytas apdovanojimas. 2013 m.
Iš asmeninio Algirdo Šalkausko archyvo.

LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Vytenis Benetis.

Trumpai apie mane ir Vilnius Challenge istoriją:

Besimokydamas JAV, susipažinau su multi-sportu. Teko dalyvauti labai daug įvairiausių varžybų – nuo ekspedicijų (trukdavo nuo 4-ių iki 7-ių dienų) iki sprintų (kelių valandų trukmė). Ypač pakerėjo miesto multi-sporto varžybos kaip Wild Onion ir Balance Bar varžybos. 2005-aisiais metais grįžau tarnauti į Lietuvą. Metus buvau Karinių Jūrų Pajėgose Klaipėdoje, po to išvykau į Vilnių, tarnauti Krašto apsaugos ministerijos padalinyje. Nuotykių dvasia neapleido, reguliariai organizuodavau savaitgaliais draugams „žygius“, kurie buvo mini multi-sporto renginiai, tik be varžybinio formato. Paraleliai toliau tęsiau savo multi-sporto karjerą.

Galiausiai 2009 m. pavasarį, paragintas draugo Gedo, kuris buvo matęs multi-sporto varžybas užsienyje, nusprendžiau sukurti Lietuvoje miesto multi-sporto varžybas Vilnius Challenge. 2020 m. liepos 26 d. suorganizavome pirmasias Vilnius Challenge varžybas. Dalyvavo 256 dalyviai, beveik visus dar pažinojau. To jau nebegalėjau pasakyti apie sekančius metus, kai susirinko dvigubai, paskui trigubai ir daugiau dalyvių. Vienu metu pasiekėme piką – apie pusantro tūkstančio dalyvių. Tačiau susidūrėme su rimta problema – turėjome normalius darbus, o suorganizuoti multi-sporto varžybas reikėjo daug daugiau nei tik tvoras ir punktus pastatyti. Padarėme klaidų. Tiek vienais metais su rezultatų apskaičiavimu, tiek su komunikacija. Bet kartelės niekada nenuleidome trasų kūrime – stengėmis iš širdies jas padaryti kuo įdomesnes ir įvairesnes. Pastaruosius keletą metų pajutome naują iššūkį – keitėsi žmonės, keitėsi požiūris į sportą, atsirado daugiau konkurencijos, ir galiausiai – COVID19. Šiemet buvo pirmieji metai, kuriais nesurengėme Vilnius Challenge, bet atidėjome jį kitiems. Energijos yra startuoti atsigavus, su nauja ir šviežia galva. Neabejoju, kad pavyks.

Dėl orientavimosi sporto, tai pridėsiu, kad vienas iš kertinių multi-sporto žavesio ir unikalumo yra tai, kad jame reikia ne tik fiziškai dirbti, bet ir galvoti besiorientuojant. Tai nišinis sportas, bet turintis ištikimų gerbėjų. Aš pats nuo mažens jį propaguoju, ir nesvarbu, kokioje pasaulio šalyje begyvenčiau, ieškau galimybės jį toliau praktikuoti. Lietuvoje, manau, jo perspektyvos yra geros. Turime įdomias vietoves, stiprią sporto istoriją, gerus trenerius. Belieka tik labiau jį viešinti ir populiarinti.

Vytenis Benetis
2020 m. rugsėjo 21 d.

***
1–2. Orientacininkas ir Vilnius Challenge įkūrėjas Vytenis Benetis.
Iš asmeninio Vytenio Benečio archyvo.

LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Gytis Juška.

Faktai:

1958 m. Kaune prieš respublikinį turistų sąskrydį Nemunaityje buvo organizuotas Kauno uždaro maršruto komandinės varžybos, nuo 1960-ųjų vyko pirmosios respublikinės OS varžybos, 1961 m. prie Trakų įvyko pirmasis OS Vilniaus-Kauno mačas, 1961 m. LTSR sporto taryba patvirtino OS varžybų taisykles. Palyginimui – 1961 m. įkurta IOF. 

Šeštajame XX a. dešimtmetyje Lietuvoje išpopuliarėjo žygeivių turizmas. Turistinių sąskrydžių metu vykdavo įvairios rungtynės tarp komandų. Viena iš užduočių buvo žemėlapio pagalba surasti atitinkamas vietas vietovėje. Tą užduotį atlikdavo visa komanda kartu. Trasos buvo gana ilgos, apie 25 km. Einant trasoje reikėdavo neštis nurodyto svorio kuprines. Žemėlapiai, tiksliau, vietovės schemos dar buvo be horizontalių, jie buvo dauginami šviesoraštiniu būdu (rausvai violetinės spalvos). Žemėlapyje nurodytos vietos, kurias reikėjo rasti, nebuvo surištos su konkrečiu orientyru. Punktai buvo nurodyti, pvz., miško kvartalo viduryje ar kampe. Juose laukė teisėjai, kurie atvykus komandai, pasirašydavo. Tuo metu svarbiausios varžybos – tai Lietuvos ir Baltijos šalių turistų sąskrydžiai.

1951 metų rudenį įvyko Vilniaus miesto vien tik orientavimosi varžybos, kur pirmą kartą vienas iš keturių komandos narių bėgo individualiai, o rezultatai buvo sumuojami to vieno ir likusios komandos dalies. 1960 metais jau vyko kelios atskirai vien individualaus orientavimosi varžybos. Tiesa, žemėlapiai buvo dar be horizontalių. O 1961 metais jau retai kada bevykdavo komandinis orientavimasis. Žemėlapiai buvo dauginami fotografiniu būdu, kai kada žemėlapiai jau buvo su horizontalėmis, kurios daug kam buvo sunkiai suvokiamos. Tais metais Lietuvos, Latvijos, Estijos, Leningrado (dabar Peterburgas) ir Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) orientacininkai, susitikę Tartu (Estija) mieste patvirtino orientavimosi sporto taisykles.

Tuo metu orientavimosi sportas labai išpopuliarėjo. Deja, tuometinėmis sąlygomis varžybas vykdyti su gerais žemėlapiais buvo neįmanoma. Saugumas (KGB) draudė naudotis kariniais topografiniais žemėlapiais. Starto metu varžybų teisėjai išduodavo numeruotas schemas, kurias finišavus surinkdavo. Nesurinkus visų išduotų žemėlapių, ar naudojant prieškarinius elektrografiniu būdu nukopijuotus žemėlapius, tekdavo aiškintis saugume.

Keliais metais vėliau orientacijos sportas (tuo metu buvo naudojamas toks OS pavadinimas) staigiai išpopuliarėjo ir Sovietų Sąjungoje. Pirmosios visasąjunginės varžybos įvyko 1963 m. spalio mėnesį Karpatų kalnuose šalia Nevickoje pilies. Pirmą dieną bėgome individualiai markiruotą trasą, kur žemėlapyje reikėjo pažymėti trasoje esančius punktus. Kitą dieną poromis buvo bėgama nurodytu maršrutu. Dar teko neštis kuprines su vaistinėle ir minimaliu maisto kiekiu. Nurodytoje trasoje Lietuvos vyrų komanda buvo trečia, o moterų – šešta. Markiruotoje trasoje abi komandos buvo pirmos. Bendroje sumoje Lietuva buvo pirma, antra – Estija, trečia – Latvija.

Iki šiol buvo laikoma, kad OS pradžią Lietuvoje reiktų laikyti 1963 m. Bet, remiantis aukščiau išvardintais faktais, manau, jog teisingiau būtų OS pradžią Lietuvoje skaičiuoti nuo 1960 m., kai pradėjome bėgioti po vieną ir be kuprinių.

O visas septintas dešimtmetis buvo lemiantis orientavimosi žemėlapių kokybės vystymosi periodas – nuo schemų iki koreguotų su horizontalėmis. Tai sąlygojo ir ryškų varžybų kokybės progresą.

Gytis Juška

Red.: kai šis straipsnis jau buvo parašytas, mus pasiekė žinia, jog daugelio varžybų teisėja, ilgus metus dirbusi centrinėje vaikų ekskursinėje turistinėje stotyje Elena Baliutavičiūtė savo archyve rado respublikinių moksleivių turizmo varžybų, datuotų 1957 metais, programą, kurioje parašyta, jog jose buvo orientavimosi sporto rungtis. Todėl mūsų orientavimosi sporto istoriją būtų galima skaičiuoti nuo 1957 metų.

Orientavimosi sportas. 2007, nr. 2, p. 23–24.

***
1. Orientacininkas Gytis Juška.
Iš Orientavimosi sportas (2007, nr. 2, p. 23).


LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Orientacininkai apie orientavimosį sportą kalnų dviračiais.

Orientavimosi sportas. 2008, nr. 4, p. 8–9.

LIETUVOS ORIENTAVIMOSI SPORTO ISTORIJA (LVNA)

Virgilijus Streleckis.

LVNA, f. 114, dokumentų sąrašas.

Lt En