LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARAS VLADAS MIRONAS
2023 m. vasario 18 d. sukanka 70 metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Tarybos nario, Lietuvos XVIII ir XIX Vyriausybių Ministro Pirmininko, kunigo Vladislovo (Vlado) Mirono mirties.
V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, Kuodiškių vienkiemyje. 1892 m. baigęs Panevėžio pradžios mokyklą, mokslus tęsė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. Drauge su V. Mironu buvo pašalinta ir daugiau lietuvių gimnazistų, tarp kurių – būsimi tarpukario Lietuvos politikai Antanas Smetona ir Juozas Tūbelis.
1897–1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Ją baigęs, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos magistro laipsnį. Įšventintas į kunigus, buvo paskirtas Vilniaus miesto privačių mokyklų kapelionu, vėliau dirbo Choroščės (Lenkija), Valkininkų, Daugų parapijų klebonu, nuo 1910 m. iki 1929 m. buvo Merkinės dekanato dekanu.
Baigęs mokslus, aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninę, kultūrinę ir politinę veiklą. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime atstovavo negausiai Vilniaus lietuvių bendruomenei, prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos kūrimo, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 m. tapo Tautos pažangos partijos (vėliau – Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu. 1924 m. vykusiame Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime išrinktas į vyriausiąją valdybą. 1926 m. gegužės mėn. išrinktas į III Seimą.
1928–1929 m. V. Mironas vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Lietuvos švietimo ministerijos. 1929–1938 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu bei Kauno Šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi. 1939 m. išrinktas Lietuvių tautininkų sąjungos valdybos pirmininku. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1930 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliotas, 1938 m. sausio–vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938–1939 m. ėjo Lietuvos XVIII ir XIX Vyriausybių Ministro Pirmininko, nuo 1938 m. spalio 1 d. ir Žemės ūkio ministro pareigas. Po 1939 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo dėl diplomatinių santykių užmezgimo priėmimo bei 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumo ir Klaipėdos krašto praradimo atsistatydinus XIX Vyriausybei, pasitraukė iš politinės veiklos, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse netoli Daugų.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. V. Mironas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) buvo suimtas, apkaltinus „aktyvia kova už fašistinės santvarkos stiprinimą“, „kova prieš komunistų partiją ir Lietuvos darbininkų masių revoliucinį judėjimą“ ir kitais sovietų valdžios atžvilgiu sunkiais nusikaltimais, už kuriuos grėsė net mirties bausmė. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, buvo išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Per karą gyveno savo ūkyje Bukaučiškėse.
1944–1946 m. V. Mironas sovietų saugumo buvo suimtas net du kartus. 1945 m. buvo užverbuotas agentu, tačiau jokio agentūrinio darbo nedirbo, jam pavestas operatyvines užduotis ignoravo. 1947 m. pradžioje vėl buvo suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. rugpjūčio mėn. nutarimu „už kovą prieš revoliucinį judėjimą ir specialiųjų užduočių nevykdymą“ nubaustas 7 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant kalėjime.
1953 m. vasario 18 d. (kitais duomenimis – vasario 17 d.) V. Mironas mirė SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vladimiro srities valdybos kalėjime (Vladimiro kalėjime). Oficiali mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Amžinojo poilsio vieta nežinoma.
2000 m. popiežius Jonas Paulius II įtraukė V. Mironą į XX a. Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą). 2007 m. Vilniaus Rasų kapinėse okupantų nužudytiems Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams pastatytas kenotafas.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
