VIRTUALI PARODA, SKIRTA DISIDENTO, LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARO GINTAUTO IEŠMANTO
90-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Gintautas Vincas Iešmantas gimė 1930 m. sausio 1 d. Vilkaviškio apskrities Žaliosios valsčiaus Šūklių kaime. 1944 m. baigė Griškabūdžio pradinę mokyklą, 1949 m. ‒ Šakių gimnaziją. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.
Nuo 1953 m. dirbo laikraščių „Tarybinis mokytojas“, „Lietuvos pionierius“, „Liaudies sargyboje“ redakcijose, „Žinijos“ draugijos Vilniaus miesto organizacijos valdybos atsakingu sekretoriumi. Nuo 1972 m. ėjo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijos Mokyklų skyriaus vedėjo pareigas.
Daugelio kolegų apibūdintas kaip pareigingas, uždaro būdo, mažakalbis, kuklus, kruopštus, o kai kada ir pedantiškas, G. Iešmantas visose darbovietėse pasižymėjo tam tikru aktyvumu, dar studijų metais buvo kurso seniūnu, komjaunimo sekretoriumi. Komjaunimo, vėliau komunistų partijos pirminės organizacijos sekretoriumi jis buvo visose savo darbovietėse iki 1974 m. rugsėjo mėnesio, kai jo namuose atlikę kratą Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos darbuotojai, tarp 1947‒1974 m. rašytų eilėraščių rado tokių, kurie buvo įvertinti kaip „šmeižiantys sovietinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“. G. Iešmantas buvo atleistas iš pareigų „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje , o taip pat ‒ pašalintas iš komunistų partijos.
Dirbdamas Lietuvos SSR knygų rūmuose, pradėjo rašyti straipsnius, kuriuose kritikavo sovietų valdžios politiką, demaskavo žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje, brutalią rusifikaciją, tarptautinių susitarimų bei SSRS konstitucijos ignoravimą. Mariaus Basko, Mindaugo Damelio, Algio Daniaus ir kt. slapyvardžiais, o kartais ir neegzistavusių organizacijų „Lietuvos komunistų sąjungos“, „Judėjimo už Lietuvos išstojimą iš TSRS“ vardais pasirašytuose rašiniuose kėlė eurokomunizmo, „nacionalinio komunizmo“, „socializmo su žmogišku veidu“ idėjas, priešpastatydamas jas totalitariniam, antidemokratiškam sovietiniam socializmui.
G. Iešmantas tvirtino, kad Lietuva privalo siekti išstojimo iš Sovietų Sąjungos, nepaisant to, kad „Kapitalistinė šalis Anglija gali suteikti nepriklausomybę savo kolonijai, o socialistinė valstybė [Sovietų Sąjunga] apie tai net negalvoja“. Siekiant Lietuvos nepriklausomybės. G. Iešmantas siūlė imtis konkrečių veiksmų ‒ rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą metu išbraukti renkamų kandidatų pavardes ir vietoj išbrauktų pavardžių įrašyti frazę „Už Lietuvos išstojimą iš TSRS“.
1978‒1979 m. leistame pogrindiniame mėnraštyje „Perspektyvos“, pasižymėjusiame demokratiškumu, tolerancija įvairioms nuomonėms ir tituluojamame liberaliausiu bei intelektualiausiu savilaidos leidiniu, G. Iešmantas paskelbė 32 straipsnius. Jis buvo produktyviausiais šio leidinio autorius, parengęs daugiausiai teorinių rašinių. 1980 m. sausio mėn. atliekant kratą saugumo suimto „Perspektyvų“ leidėjo ir redaktoriaus Vytauto Skuodžio namuose, buvo surasti rankraščiai, kuriuos ištyrę saugumiečiai juos priskyrė G. Iešmanto autorystei.
1980 m. kovo 17 d. G. Iešmantas buvo suimtas. Pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 68 straipsnio 1 dalį, kaltintas tuo, kad „siekdamas pakirsti Tarybų valdžią“ nuo 1977 m. pabaigos iki suėmimo dienos „sistemingai varė antitarybinę agitaciją ir propagandą: gamino, platino ir saugojo platinimo tikslu antitarybinio turinio literatūrą, kurioje šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, skleidė Lietuvos atplėšimo nuo TSRS ir valstybinės bei visuomeninės santvarkos pakeitimo respublikoje idėjas“. Įkalčiais tapo ne tik analitiniai-publicistiniai rašiniai „Rubikonas arba pasikalbėjimas apie dabartį ir ateitį“, „Prahos pamokos“, Kovos už tiesą fronte“, „Dėl realiojo ir tikrojo socializmo“, „Melo eskalacija“, „Kas silpnina valią kovoti“, „Ką primena kareivių laiškai“, „Taikos liudijimas“, „Visiems, kam rūpi ateitis“ ir kt., bet ir kai kurie „nelegalioje spaudoje“ publikuoti poezijos rinkinių „Esmės ieškojimas“, „Peilis į širdį“, „Vilties properša“, „Godos ieškojimas“ ir kt. eilėraščiai, rinkinio „Skausmo pėdos“ poemos, poema „Kauno elegija“. KGB tardytojų nuomone, kai kuriuose poetiniuose tekstuose G. Iešmantas „eiliuota forma šmeižė tarybinę santvarką“ bei stengėsi „sukelti nepasitenkinimą ir priešiškumą jai“.
Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas 1980 m. gruodžio 22 d. G. Iešmantą, kaip „ypatingai pavojingą valstybinį nusikaltėlį“, nuteisė 6 m. laisvės atėmimu ir nutrėmimu 5 m. Buvo kalintas griežtojo režimo pataisos darbų kolonijose Permės srities Čiusovo rajone, kuriose taip pat kalėjo rusų disidentai Vladimiras Bukovskis, Sergejus Kovaliovas, Glebas Jakuninas, baltarusių rašytojas, publicistas, žmogaus teisių gynėjas Michailas Kukobaka, ukrainiečių disidentas, poetas Vasylis Stusas. Politinių kalinių gyvenimą sekusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ rašė, kad G. Iešmantas lageryje dirbo „prie staklių“ ir dėl lagerio gydytojų aplaidumo buvo susirgęs akių uždegimu. Atlikęs bausmę lageryje, G. Iešmantas nuo 1986 m. pavasario iki 1988 m. lapkričio gyveno tremtyje Komijos ASSR.
„Aš tarp politinių kalinių radau tikrąją draugystę, nuoširdumą ir pasiaukojimą. ‒ laiške laikraščio „Tiesa“ redakcijai rašė G. Iešmantas, jau būdamas tremtyje Komijos ASSR, – kaip puikius žmones ir bičiulius visuomet prisiminsiu ukrainiečius S. Chmarą, Z. Papadiuką, dagestanietį V. Meilanovą, armėną M. Arutiunianą, rusus V. Porešą, Čistopolio kalėjime mirusį A. Marčenką, lietuvius P. Pečeliūna, A. Svarinską ir daug kitų. Šie ryšiai nutiesdavo tiltus per įsitikinimų ir tautybių skirtumus. [...] Apskritai jaučiuosi turįs teisę patikinti, kad sutikau kur kas daugiau nuostabių žmonių, negu blogų“. Gyvendamas tremtyje, G. Iešmantas buvo priimtas garbės nariu į Anglijos ir JAV nacionalinius PEN klubus.
Pasikeitus politiniam klimatui Sovietų Sąjungoje, buvo peržiūrėta Vytauto Skuodžio, Povilo Pečeliūno ir Gintauto Iešmanto baudžiamoji byla. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1989 m. kovo 24 d. nutarimu buvo panaikintas LSSR Aukščiausiojo Teismo 1980 m. gruodžio 22 d. nuosprendis V. Skuodžiui, P. Pečeliūnui ir G. Iešmantui, o baudžiamoji byla nutraukta dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Nutarime pažymėta, kad kaltinamieji nesiekė „pažeminti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“, o tik reiškė nuomonę bei kritikavo „jų supratimu, neigiamus mūsų šalies valstybinius ir visuomeninius reiškinius“.
1988 m. lapkričio pradžioje, G. Iešmantas buvo paleistas iš tremties. Grįžęs aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, prisidėjo prie Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo, redagavo periodinius leidinius „Lietuvos socialdemokratas“, „Lietuvos žinios“. 1990 m. vasario mėn. išrinktas į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. 1992 m. pasibaigus Atkuriamojo Seimo įgaliojimams, atsidėjo kūrybiniam darbui, bendradarbiavo spaudoje.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras G. Iešmantas vėliau svarbiausią Atkuriamojo Seimo priimtą dokumentą įvertino tokiais žodžiais: „Kaip ir Vasario 16-oji, taip ir Kovo 11-oji sušvito tautos kelyje vienodai sunkiomis, nors ir skirtingomis aplinkybėmis. Ir šis palyginimas nėra nei Kovo 11-osios, nei jos signatarų vaidmens koks nors perdėtas išaukštinimas. Yra nepajudinama objektyvi tiesa: tautos laisvė ir nepriklausomybė gimė jos kovoje už tą laisvę. Amžiaus pradžioje ir dabar, jo pabaigoje. Man pačiam Kovo 11-oji yra mano gyvenimo viršūnė“.
1990 m. pabaigoje išėjo pirmoji G. Iešmanto poezijos knyga „Prisikėlimo šventė“, vėliau išleisti poezijos rinkiniai „Peilis į širdį“, „Pavasario šalnos“, „Lietuviškoji misterija“, „Pasilenk prie versmės“, „Esmės ieškojimas“, „Vėtrų kely“, „Srautas“, „Pirmykščiai ežerai“, „Gyvybės šaknys“, „Išbandymas“, „Tikrumo pažinimas“ ir kt., publicistikos knygos „Liudijimai“ „Blyksniai“, istorinis romanas „Apgultis“. 2004 m. G. Iešmantas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
1990 m. G. Iešmantas apdovanotas Poulio Lauriceno (P. Lauritzen) tarptautine laisvės premija, 1999 m. ‒ Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002 m. jam įteikta Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigta Juozo Tumo-Vaižganto premija.
Mirė 2016 m. rugsėjo 4 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
