Unikalus mąstytojas, filosofas J. Mikutis gimė 1922 m. balandžio 27 d. Plungės aps. Platelių vls. Šateikių Rūdaičių k. neturtingų valstiečių šeimoje. Mokėsi Gintališkės pradžios mokykloje, Plungės progimnazijoje, Kretingos pranciškonų gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po pusmečio Vokietijos okupacinei valdžiai universitetą uždarius, grįžo į Žemaitiją. Mokytojavo Šiemulių (Plungės aps. Kulių vls.), Grigaičių (Kretingos aps. Platelių vls.) pradžios mokyklose.
1945 m. gruodžio 16 d. J. Mikutis buvo suimtas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Klaipėdos m. skyriaus. Apkaltinus, kad palaikė ryšius su Lietuvos laisvės armijos nariais, rėmė juos maisto produktais, Karo tribunolo buvo nubaustas 10 m. laisvės atėmimu. Vėlesniais metais Sovietų Sąjungos institucijoms rašytuose skunduose tvirtino, kad tardomas saugumiečių buvo žiauriai mušamas, kankinamas ir priverstas pripažinti pagrindo neturėjusius kaltinimus. Kalėjo Uchtos, Vorkutos pataisos darbų lageriuose, 1956 m. vasarą grįžo į Lietuvą. Dirbo techniniu vertėju Eksperimentiniame metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute, nes mokėjo lenkų, latvių, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas. Taip pat dirbo liftininku, pozuotoju Vilniaus valstybiniame dailės institute, kur intelektualus bendravimas su studentais ir žinomais menininkais virto neformaliomis J. Mikučio estetikos, literatūros, meno filosofijos paskaitomis.
Keistas, ligotas, skurdžiai apsirengęs, praėjusio amžiaus septintojo-aštuntojo dešimtmečio Vilniaus gatvėmis klajojęs, fenomenalia atmintimi, neeiline erudicija, originaliu mąstymu pasižymėjęs J. Mikutis savo samprotavimais ir įžvalgomis dalindavosi su daugeliu prie oficialios konjunktūros nesitaikiusių, naujų kūrybos formų ieškojusių dailininkų, skulptorių, poetų, rašytojų, muzikų. Jo rašytinis palikimas kuklus, tačiau kaip mąstytojas, kalbėtojas, jis padarė nemažą įtaką Lietuvos ir kitų SSRS respublikų intelektualams, literatams, menininkams. Mokytoju bei draugu jį vadino dailininkai Leonardas Gutauskas, Antanas Kmieliauskas, Vincas Kisarauskas, Vladas Vildžiūnas, Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Vaidotas Žukas; poetai Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Stasys Jonauskas; kompozitoriai Vytautas Klova, Bronius Kutavičius ir daug kitų.
Sovietų lageriuose užsimezgę ryšiai su Rusijos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų intelektualais, rašytojais bei disidentais, nenutrūko ir po paleidimo į laisvę. Asmeniniais ryšiais su garsiais kultūros, meno, visuomenės veikėjais J. Mikutis nesigirdavo, tačiau kartą dailininkui V. Žukui prasitarė, kad norėdamas su juo pasikalbėti, poetas, rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Borisas Pasternakas, nupirko jam pirmyn ir atgal bilietą į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Tarp Rusijos disidentų sklido kalbos, kad akademikas Andrejus Sacharovas žmogaus teisių gynimo veiklą pradėjo po susitikimo su J. Mikučiu.[1]
[1] ŽUKAS Vaidotas. Justinas Mikutis – noriu jus pažadinti iš snaudulio! Bernardinai.lt 2013-01-18. Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2013-01-21-vaidotas-zukas-justinas-mikutis-noriu-jus-pazadinti-is-snaudulio/
Mirė Vilniuje 1988 m. birželio 2 d. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
J. Mikučio atminimas įamžintas Lietuvos radijo ir televizijos 1991 m. sukurtame dviejų dalių dokumentiniame filme „Agrastų vynas“ (autorius Vaidotas Žukas, režisierė Ramunė Kudzmanaitė, operatorius Gediminas Zalieckas), Leonardo Gutausko romanuose „Vilko dantų karoliai“, „Laiškai iš Viešvilės“, esė „Nebylus atsisveikinimas“, eilėraštyje „Justinas Mikutis“. Iki mūsų dienų išliko apie 70 įvairių dailininkų ir skulptorių per kelis dešimtmečius nupieštų J. Mikučio portretų bei nulipdytų skulptūrų.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.