PRATARMĖ
Vilijampolė – vienas seniausių Kauno priemiesčių, kaip privatus miestelis kūrėsi XVII a. viduryje. Šias žemes valdantis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila čia sumanė įkurti miestą ir 1652 m. kvietė kitataučius pirklius ir amatininkus vykti į kuriamą Vilijampolę. Prof. A. Miškinio nuomone, Vilijampolės miesto statybą tekę atidėti dėl tuo metu vykusių karų bei suiručių. Vilijampolės įkūrimo faktine data prof. A. Miškinis nurodė 1663 metus, ,,kai buvo išmatuota jai statyti skirta teritorija“. Žodis Vilijampolė reiškia miestą, gyvenvietę prie Vilijos (Neries) – Vilijos miestą.
Parodos dokumentai atspindi kelis istorinius laikotarpius: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, carinės Rusijos Kauno gubernijos ir pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį.
Parodoje pateikti dokumentai apie Vilijampolės dvaro savininkų kaitą nuo Radvilų ir Vitgenšteinų iki paskutinės jos savininkės - Vieros Serebriakovienės. Taip jau susiklostė, kad plačiajai visuomenei Vilijampolės Slabada ar Vilijampolės dvaras asociavosi su vadinamąja ,,generoliene“ Viera Serebriakoviene ir tik istorikams buvo žinomos kitos aplinkybės. Tai suprantama, nes didžiosios dalies vilijampoliečių atmintyje ji buvo išlikusi kaip dvaro savininkė, su kuria jų tėvai turėjo išspręsti turtinius klausimus. Tiesa, net ir dabar nežinome jos likimo, kaip save pavadinusi dailininke, ji gyveno toliau...
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį parodoje atspindi seniausieji 1653 ir 1673 metų Vilijampolės inventoriai iš Nacionalinio Baltarusijos istorijos archyvo. Ankstyviausiame inventoriuje Vilijampolė vadinama ,,Viljopole“. Minima palivarko sodyba, išvardinta vienuolika ūkių ir įdomiausia, kad visų ūkininkų pavardės lietuviškos. Kitoje inventoriaus dalyje išvardinti dvidešimt trys miestiečių vardai ir pavardės, nurodomi jų užsiėmimai. Vėlesnių metų ( 1761 m. ir 1793 m. ) inventoriuose apibūdinti Vilijampolės ir Milikonių palivarkai, gyventojų tautinė sudėtis, nurodomi jų verslai ir užsiėmimai, 1761 m. inventoriuje mokesčių mokėtojų ir prievolininkų sąraše atskirti miestiečiai krikščionys nuo miestiečių žydų. Inventoriuose atsispindi dvaro ir palivarkų savininkų kaita, turto įkeitimai ir pan. 1793 m. inventoriaus aprašyme išvardinta jau 214 Vilijampolės miestiečių pavardžių, iš jų – 11 krikščionių ir 193 žydų. Pažymėta, kad tuo metu gyveno apie 2000 žydų. 1793 m. inventoriuje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo seno suteikta krikščionims ir žydams teisė laisvai kurtis ir statytis namus Vilijampolėje buvo realizuojama nesilaikant jokio miesto užstatymo plano. XVIII a. pabaigoje tokio sprendimo pasekmės buvo akivaizdžios: statoma bet kaip, chaotiškai, nesilaikant jokios tvarkos, ignoruojant galimų gaisrų riziką ir pan.
1818 m. sudarytame inventoriuje įrašyta, kad Vilijampolės miestelis (kitaip – Slobodkė) su dviem palivarkais - Vilijampolės ir Milikonių, paveldėjimo teise priklauso kunigaikštytei Stefanijai Radvilaitei ir kurią įkeitimo (užstatymo) teise valdo pakamaris S. Medekša. Stefanija Radvilaitė (1809 - 1832) buvo paskutinė Nesvyžiaus Radvilų atšakos palikuonė. Jos tėvas – Domininkas Radvila, nesutikdamas su Abiejų Tautų Respublikos padalijimu, įstojo į Napoleono Bonaparto kariuomenę, kovojo prieš Rusijos imperiją ir 1813 m. žuvo Tautų mūšyje. Tėvo tarnyba Napoleono kariuomenėje komplikavo Stefanijos Radvilaitės palikimo klausimus, nes Rusijos išdavikų dvarai turėjo pereiti imperijos nuosavybėn. Po ilgų juridinių peripetijų pavyko atgauti didžiąją dalį Radvilų palikimo, net ir sumokėjus tėvo skolas, likusį turtą sudarė virš milijono hektarų žemės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Dvarus administravo pasamdyti valdytojai, kurie pelną atiduodavo savininkei. Turtinga, graži ir išsilavinusi (mokėsi Sankt Peterburgo kilmingų merginų Jekaterinos vardo institute) Stefanija Radvilaitė 1828 m. Sankt Peterburge ištekėjo už Jiezne Trezantolio dvare gimusio vokiečių kilmės Rusijos aristokrato, caro adjutanto, kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (1799-1866; Rusijoje jis buvo vadinamas Levu Petrovičium Vitgenšteinu; Stefanijos vyrą nuo bausmės, kad palaikė dekabristus, išgelbėjo tik tėvo Petro Vitgenšteino užnugaris, tačiau jo karjera Sankt Peterburge baigėsi). Stefanija ir Liudvikas Vitgenšteinai susilaukė dviejų vaikų: Marijos Vitgenšteinaitės (Marie zu Sayn-Wittgenstein-Sayn, 1829–1897 m.; ištekėjusios už kunigaikščio Chlodwig'o zu Hohenlohe-Schillingsfürst'o, 1894–1900 m. tapusio Vokietijos kancleriu) ir Petro Vitgenšteino (Peter zu Sayn-Wittgenstein-Sayn, 1831–1887 m.). 1832 m. Stefanija Vitgenštein miršta nuo plaučių ligos ir Liudvikas Vitgenšteinas paveldi žmonos turtus (perėmė didžiąją dalį Nesvyžiaus Radvilų atšakos turtų, tapo stambiausiu žemvaldžiu to meto Europje, jo valdos apėmė 1,2 milijono hektarų žemės).
1849 m. Liudvikas Vitgenšteinas nesėkmingai bandė parduoti Vilijampolės dvarą valstybės iždui, motyvuodamas patogia dvaro vieta, geromis pajamomis ir galimybe plėstis Kauno miestui. 1853 m. gegužės 10-22 d. Liudvikas Vitgenšteinas, būdamas Paryžiuje surašė testamentą, kuriuo savo sūnui Petrui Dominykui Liudvikui San Vitgenšteinui užrašė visus savo dvarus, buvusius Vilniaus, Gardino, Minsko, Kauno, Peterburgo ir Vitebsko gubernijose su visomis tų dvarų skolomis, prievolėmis ir t. t. Testamentu paliktas turtas įvertintas 1 524 988 caro sidadrinių rublių. Petrui Vitgenšteinui atiteko ir Viljampolės dvaras (palivarkas) su 480 kiemų. Po Petro Vitgenšteino mirties 1887– 1894 m Vilijampolės dvaras priklausė seseriai Marijai Hogenloje Šilingsfiurst. 1894 m. sausio 12 d. ji pardavė dvarą Nikolajui Romanovui. 1912 m. rugsėjo 4 d. Sankt Peterburge rūmų tarėjas Nikolajus Romanovas ir Valstybės tarėjas Stepanas Serebriakovas pasirašo Vilijampolės dvaro pirkimo – pardavimo sutartį (483 dešimtinės ir 2360 sieksnių žemės - už 73 tūkstančius rublių). Turtas buvo užstatytas 61 metams Sankt Peterburgo Tulos žemės banke už 44 397 rublius. 1916 m. mirus S. Serebriakovui, pagal testamentą 1917 m. dvaras atiteko jo žmonai Vierai Serebriakovienei.
Carinio laikotarpio dokumentai, Kauno apskrities teismo bylos demonstruoja dvaro savininkų Vitgenšteinų ir nuomininkų - S. Medekšos ir R. Volfo - santykius, Vilijampolės dvaro ir Kauno miesto kivirčus dėl mokesčių už naudojimąsi tiltu (pirmasis tiltas pastatytas XVIII a. pab.). Buvo sudaryta Radvilų skolų nagrinėjimo komisija, kuri tvarkė Radvilų turtus. Pagrindiniai Vilijampolės gyventojai buvo žydai, kuriems tuo metu buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Vilijampolėje 1772 m. buvo pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune, 1882 m. įkurta viena žymiausių Europoje rabinų mokyklų – Vilijampolės ješiva ,,Kneset - Izroel“. Kauno regioninio valstybės archyvo dokumentai gausiai iliustruoja XIX a. – XX a. pr. Vilijampolės žydų bendruomenės gyvenimą. 1834 m. Vilijampolės žydų bendruomenės reviziniame sąraše – garsaus visuomenės veikėjo ir rašytojo hebrajų kalba Abraomo Mapu šeimos sąrašas, 1852 m. sąraše – nurodyti Vilijampolės žydų užsiėmimai, amatininkų pažymėjimai. 1868 m. Vilijampolės žydų rekrūtų sąrašas, 1910 m. karo prievolininkų pa-žymėjimai su nuotraukomis, nekilnojamo turto savininkų sąrašai pagal gatves, 1898 m. Vilijampolės miestiečių sąrašai – tai tik dalis dokumentų, saugomų archyve. Įdomi Vilijampolės žydų bendruomenės dėžutės mokesčio išlaidų sąmata 1894 – 1897 metų laikotarpiui: per 4 metus numatyta surinkti 26 000 rublių rabinų komisijos, mokytų žydų prie generalgubernatoriaus pareigybių, dviejų žydų mokytojų išlaikymui; taip pat mokyklų, sinagogų, tiltų išlaikymui ir remontui bei kitoms reikmėms.
XVIII - XIX a. Vilijampolės miestelis buvo sielių plukdymo ir prekybos punktas, veikė prekių sandėliai. 1791 m. Lietuvos valdovas Stanislovas Poniatovskis leido Vilijampolėje rengti turgų ir keturis metinius prekymečius, kas dar labiau pagyvino prekybą ir verslus. XIX a. II pusėje Vilijampolė ėmė sparčiai augti: 1861-1862 m. čia gyveno 3000 žmonių, o 1888 m. – jau apie 9000. Gyventojų gausėjimą nemažai lėmė ir Vilijampolės, kaip savarankiško teritorinio vieneto, statusas. XIX a. II pusėje sparčiau augo Vilijampolės pramonė: 1853 m. pirklys R. Volfas pastatė garinį alaus bei salyklo fabriką (veikė iki 1927 m.), 1868 m. atsidarė Finkelšteino degtukų fabrikas. Kaunui suteikus Rusijos pasienio tvirtovės statusą, nuo 1882 m. miesto prieigose prasidėjo gynybinių įtvirtinimų, fortų statyba. Vilijampolė nebesiplėtė, o gyventojų netgi sumažėjo: 1905 m. jų būta 8000, 1913 m. – 6800.
1875 m. paskelbus Miestų nuostatus Rusijos imperijos Vakarų gubernijoms, įkurta Vilijampolės miestiečių valdyba, kuriai vadovavo seniūnas. Valdyba rūpinosi miesto ūkiu, mokesčių rinkimu, priėmimu į miestiečių luomą, taip pat išduodavo pasus. Kauno gubernijos Statybos komisijos fonde Vilijampolės miestelio statybos dokumentų negausu. Daugiausia dėmesio buvo skiriama tilto per Neries upę būklei ir remontui, kadangi kariuomenei reikėdavo saugiai persikelti per upę karinėms pratyboms. XIX a. vidurio dokumentuose minima, kad Vilijampolės miestiečių namai – mediniai, nemažai jų yra prastos būklės, vargani ir gali sugriūti, bet Statybos komisijos tarnautojai buvo bejėgiai ką nors pakeisti, nes namai buvo privačioje valdoje.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos valstybės sostine, prasidėjo bene produktyviausias miesto raidos laikotarpis. 1919 m. de fakto prie Kauno buvo prijungti artimieji priemiesčiai: dalis Vilijampolės, Žemieji Šančiai, dalis Aleksoto ir Žaliakalnio, tačiau de jure Kauno miesto ribos buvo nustatytos Kauno miesto Tarybos posėdyje tik 1924 m. birželio 26 d. 1922 m. į Lietuvą grįžo Viera Serebriakovienė – paskutinė Vilijampolės dvaro savininkė ir ėmėsi dvaro tvarkymo reikalų, samdydama advokatus ir įgaliotinius, nes Lietuvoje nuolatinai negyveno. Lietuvoje 1922 m. buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, pagal kurį dvarų valdomos žemės plotas apribotas iki 80 ha ir likusi žemė valstybės atlygintinai nusavinama. V. Serebriakovienė iki 1940 m. pastoviai turėjo įrodinėti savo teises į likusią dvaro žemę ir reikalauti pinigų. 1939 m. Kauno miesto Mokesčių inspekcija pranešė Kauno miesto savivaldybei, kad V. Serebriakovienė Vilijampolėje turi 58 ha nuosavos žemės, kuri įvertinta 1 000 000 litų.
Nepriklausomybės laikotarpiu Vilijampolės etninė sudėtis ėmė keistis, priemiestis ėmė sparčiai augti bei lietuvėti. Priemiestyje taip pat apsigyveno rusai, lenkai. Žydai, kaip ir anksčiau gyveno senojoje Vilijampolės dalyje. Nemažai Vilijampolės dvaro sklypų išdalinta Lietuvos savanoriams, bežemiams ir darbininkams. Naujų privačių namų statyba trečio dešimtmečio pradžioje buvo negausi, nemažai buvo remontuojama pastatų, daugiausia statomi vieno aukšto, rečiau – dviejų aukštų mediniai kuklūs gyvenamieji namai. Privačių namų statyboje situacija pasikeitė tik ketvirtajame dešimtmetyje, kai pagerėjo ekonominė situacija ir buvo bandoma planingai formuoti šį priemiestį, daugiau pradėta statyti mūrinių namų. Pamažu buvo plėtojama Vilijampolės urbanistinė struktūra: derinantis prie istoriškai susiklosčiusių gatvių 1929 m. parengtas naujas gatvių tinklo išplanavimo projektas, kuriami parko, Sąjungos aikštės planai, sumanytas net utopinis tunelio projektas Seimo gatvės sujungimui su P. Vileišio tiltu. 1924 m. atidaryta autobusų linija geležinkelio stotis – Vilijampolė. 1925 m. nutiesiamas telefono telegrafo tinklas po žeme iki Vilijampolės pašto. 1929 m. pastatytas naujas tiltas per Nerį, pagerėjo susisiekimas su centru. Priemiesčio vaizdą ir gyvenimą keitė visuomeninių pastatų statyba: 1926 m. atidarytas kino teatras ,,Union“, 1935 m. - ,,Lituanika“. 1932 m. duris atvėrė katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia. Labai svarbus įvykis buvo tai, kad 1936 m. Vilijampolėje atidaryta Lietuvos veterinarijos akademija.
Vyriausybei sudarius palankias sąlygas lietuviškos pramonės plėtrai, 1924 m. pradėjo veikti K. Petriko baldų ir medžio dirbinių fabrikas, 1927 m. - ,,Lietuvos degtukų akcinė bendrovė“, 1928 m. trikotažo fabrikas ,,Silva“ (nuo 1929 m. – kaip Br. Uljamperlių bendrovė) , 1932 m. – kailių, išdirbimo ir dažymo fabrikas ,,Vilkas‘‘, 1933 m. - gumos gaminių fabrikas ,,Inkaras“, 1936 m. – trikotažo fabrikas ,,Audimas‘‘, 1938 m. – AB ,,Guma‘‘, tekstilės ir galanterijos fabrikas ,,Kaspinas‘‘, 1939 m. - mechanizacijos priemonių gamykla ,,Grandis“, Biskvitų fabrikas ,,Viktorija‘‘ ir kitokių dirbinių įmonės.
Tarpukariu Vilijampolė augo ir plėtėsi, skubėjo pasivyti miestą, gyventojai norėjo gyventi šviesiai, gražiai ir švariai, su grįstomis gatvėmis ir parkais, vandentiekiu ir kanalizacija, bet tuometinė reali situacija vertė ir toliau ,,kariauti“ su potvyniais, mokiniams prašyti paltukų ir vadovėlių, laukti nemokamų pietų ar laikino darbo. Verslo ir pramonės įmonių savininkai savo įmones ir dirbtuves neretai perkeldavo į Vilijampolę, kur galėjo kurtis jau nustojusių veikti įmonių patalpose, o žemės bei pastatų savininkai laukė veiklių verslo žmonių, kurie tinkamai panaudotų jų turimus pastatus. Neretai sumanymai steigti naują verslą tuo ir baigdavosi, nes vėl buvo kuriama kita įmonė ir buvo sunku nustatyti, koks planas pasiteisindavo ir buvo vykdoma veikla.
Šioje Kauno miesto dalyje aktyviai veikė ,,Vaikelio Jėzaus“ draugija, įsteigusi berniukų amatų mokyklą, žydų draugijos, kurios organizuodavo vaikų aikšteles ir darželius, rūpinosi beturčiais ir našlaičiais, veikė šalpos komitetai. Visuomeniniame gyvenime buvo aktyvūs Vilijampolės šauliai ir jaunalietuviai, Vilijampolės gaisrininkų kuopa.
Panaudota literatūra:
Mindaugas Balkus, Kauno miesto planavimas XX a. 3-4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės, Kauno istorijos metraštis, t. 13, Kaunas, 2013
Raimundas Kaminskas, Vygaudas Molis, Vilijampolės metraštis: faktai, įvykiai ir žmonės, Kaunas, 2012
Andra Laužinskaitė, Kai kurie Vilijampolės istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. bruožai, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 6
Algimantas Miškinis, Vilijampolės būta savarankiško miesto //Statyba ir architektūra, 1973, Nr. 3, p. 30-31
Visuotinė Lietuvių Enciklopedija, t. XXV, Mokslo ir enciklopedijų leidimo centras, Vilnius, 2014
Žiūrėta: 2019-06-24
https://lt.wikipedia.org/wiki/Stefanija_Radvilait%C4%97
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ludwig_zu_Sayn-Wittgenstein-Berleburg
