JUODASIS BIRŽELIS: LIETUVOS GYVENTOJŲ TRĖMIMAS 1941 M. BIRŽELIO 14–18 D.
Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, prasidėjo gyventojų genocidas ir teroras. Lietuvos žmonės ypač nukentėjo nuo trėmimų – organizuoto, prievartinio ir masinio asmenų ir šeimų išvežimo iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų į atšiaurius, netinkamus gyvenimui ar mažai apgyvendintus Sovietų Sąjungos regionus. Jais siekta iškeldinti iš Lietuvos okupantams opozicines žmonių grupes, perimti jų turtą, pakeisti socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinant ir asimiliuojant kraštą, įbauginti visuomenę ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Trėmimus pagal Maskvos direktyvas organizavo ir vykdė represinės struktūros – Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB).
Slaptas pasirengimas trėmimui prasidėjo netrukus po Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto (LKP(b) CK) biuras 1940 m. spalio 8 d. nutarė prašyti Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komitetą (VKP(b) CK) leisti ištremti iš Lietuvos visus dvarininkus. Dar nesant formalaus Maskvos sprendimo dėl Lietuvos gyventojų deportavimo, Lietuvos SSR represinės žinybos ėmė rengtis jam pagal SSRS NKVD direktyvas. 1940 m. rudenį pradėta represuotinų asmenų registracija, išleisti įsakymai ir instrukcijos dėl „antisovietinio elemento“ apskaitos organizavimo.
1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba (LKT) priėmė nutarimą dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos gyventojų trėmimo. Vadovaujantis juo, SSRS NKGB išleido direktyvas ir specialias instrukcijas dėl trėmimų organizavimo ir vykdymo. LSSR NKGB gegužės 23, 25 d. įsakymais sudaryti centrinis operatyvinis štabas ir apskričių štabai trėmimo operacijai Lietuvoje organizuoti ir vykdyti. Akcijai pasitelktos gausios NKVD ir NKGB pajėgos, sovietinis ir partinis aktyvas. Birželio mėn. pradžioje LKP(b) CK biuras pritarė operatyvinių štabų parengtiems trėmimų planams.
Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, surengdavo kratą, po to pranešdavo apie ištrėmimą iš Lietuvos. Vienur žmonėms leista pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas, konfiskuojamas ir paskirstomas pagal atitinkamą instrukciją, tačiau dažnai jį pasisavindavo trėmimų vykdytojai ir sovietiniai aktyvistai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremiamieji suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“), sugrūdami į prekinius (gyvulinius) vagonus. „A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės vežami į specialias tremties vietas. Vežami į lagerius ir tremtį žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. Tik tremtinių tarpusavio parama ir viltis padėjo jiems išgyventi, pakelti žiaurius tremties išbandymus. Kai kuriems žmonėms pavyko pasislėpti ar pabėgti nuo trėmimo. Kilus Vokietijos–SSRS karui, buvo išvaduoti tremtiniai, kurių okupantai nespėjo išvežti iš Lietuvos.
1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių: įvairių politinių pažiūrų, profesijų ir užsiėmimų, tautinių bendruomenių ir socialinių grupių atstovų. Daugiausia išvežta Lietuvos Respublikos politikos ir visuomenės veikėjų, politinių partijų ir visuomenės organizacijų narių ir jų šeimų. Tarp tremtinių buvo daugiau kaip 5 tūkst. vaikų. Tremtis tapo didžiule Lietuvos visuomenės tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.
Suimtieji pateko į SSRS NKVD lagerius Krasnojarsko krašte (Norillagą, Kraslagą), Archangelsko srityje (Oneglagą), Kemerovo srityje (Siblagą), Sverdlovsko srityje (Sevurallagą), Karelijos-Suomijos ASSR (Belbaltlagą), Komijos ASSR (Karlagą, Vorkutlagą). Atgaline data jiems iškeltos baudžiamosios bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Kaliniai pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį buvo apkaltinti „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine propaganda ir agitacija“, „kova su revoliuciniu judėjimu“ bei kt. ir už akių nubausti 5–25 metams laisvės atėmimu, kai kuriems paskirta aukščiausia bausmė – sušaudymas. Įkalinti žmonės mirdavo nuo kankinimų, sunkių gyvenimo sąlygų. Pasibaigus kalinimo laikui, kaliniai dažnai būdavo ištremiami, retas kuris grįždavo į Lietuvą.
Tremtiniai buvo išsiųsti į Altajaus kraštą, Novosibirsko (vėliau – Tomsko) sritį, Krasnojarsko kraštą, Komijos ASSR, Kazachijos SSR. 1942 m. Altajaus krašte apgyvendinti tremtiniai – daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai – buvo išsiųsti į Jakutijos ASSR, į Tit Arų salą (Lenos upės žiotyse), Bykovo pusiasalį (prie Laptevų jūros), prie Jano upes ir kitur. Formaliai tremties laikas būdavo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar žeminėse. Tremtiniai buvo įdarbinti kasyklose, miško kirtimo, medienos paruošų, statybos, žvejybos ir kitose įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač atšiauriuose kraštuose. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado susirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai kurie tremtiniai visokiais būdais ir keliais bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas. Tik nedaugeliui sėkmingai pavykdavo pasiekti gimtinę. Prasidėjus destalinizacijai 1956–1957 m. tremtiniams pradėta leisti grįžti į Lietuvą.
1941 m. „juodojo birželio“ deportacija buvo sovietinio okupacinio režimo vykdytas Lietuvos gyventojų genocidas ir nusikaltimas žmoniškumui. Ši tragedija tapo lietuvių tautos istorinės atminties dalimi. Kilus tautiniam atgimimui, imta viešai minėti 1941 m. birželio mėn. trėmimo metines ir pagerbti jų aukas. Pradėtos rengti ekspedicijos į tremties vietas, organizuotas tremtinių palaikų grąžinimas į Lietuvą. 1997 m. Lietuvos Respublikos Seimas birželio 14-ąją paskelbė Gedulo ir vilties diena. Nuo tada Lietuva mini „juodojo birželio“ metines, gedėdama dėl trėmimų aukų ir puoselėdama viltį, kad ji daugiau niekada nepatirs tokios tragedijos.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
PANAUDOTA LITERATŪRA
ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras ir nusikaltimai žmogiškumui. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941). Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje. Sovietinė okupacija. II tomas. Vilnius: Margi raštai, 2006.
ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius: Versus aureus, 2012.
GRUNSKIS, Eugenijus. Lietuvos gyventojų trėmimai.1940–1941, 1945–1953 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996.
Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas (A–Ž). 1939–1941. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999.
Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų Sąjungoje. Represuotieji. Prieiga per internetą: http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji.