Parodos
Albumai
IKIKARINĖS LIETUVOS RUSAI – SOVIETINIŲ REPRESIJŲ AUKOS (LYA)

PRATARMĖ

IKIKARINĖS LIETUVOS RUSAI – SOVIETINIŲ REPRESIJŲ AUKOS

 

        Po septynių parų kankinimo nemiga, nuolatinio snukiadaužio ir nešvankiausių keiksmažodžių, kurių iki tardymo Lietuvoje nebuvau girdėjęs, po skyriaus viršininko Filimonovo apklausos, po kažkokio akiniuoto „kilnaus pareigūno“ generalinio daužymo kumščiais į galvą, veidą ir kojomis į pilvą, sėklides, dalyvaujant kpt. Petrovui, įtikinėjusiam, kad  „mano dainelė jau sudainuota“, vengdamas tolesnių pasityčiojimų, pasirašiau eilę kaltinimų, kurių nebuvo...

     Sergejaus Kornilovo 1956 m. skundo Lietuvos SSR  prokurorui ištrauka.

 

Rusų bendruomenė dabartinės Lietuvos teritorijoje formavosi kelis šimtmečius. Pirmieji rusai XIV a. atsikėlė iš Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusių žemių. XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje pradėjo kurtis nuo religinio persekiojimo Rusijos imperijoje bėgę sentikiai. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., didžioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalis atiteko Rusijai. Į lietuvių etnines žemes pradėjo keltis įvairių socialinių grupių rusų kolonistai iš centrinių Rusijos regionų. Rusai, iki Pirmojo pasaulinio karo gyvenę būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorijoje, ir po karo grįžę iš evakuacijos Rusijoje, vadinami senbuviais. Tarpukariu nepriklausomos Lietuvos bei Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto rusų bendruomenę papildė po 1917 m. Spalio perversmo ir 1918–1920 m. vykusio pilietinio karo iš Rusijos pasitraukę emigrantai, daugiausiai su bolševikais kovojusios Baltosios armijos kariai (baltoji emigracija).

Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) 1923 m. surašymo duomenimis, gyveno 50 tūkst. rusų (2,49 proc. šalies gyventojų), turėjusių Lietuvos pilietybę. Lietuvai 1939 m. atgavus Vilniaus kraštą, Lietuvoje gyveno apie 86–96 tūkst. rusų, iš jų 63,7 proc. buvo sentikiai, 36,3 proc. – stačiatikiai.

Lietuvos stačiatikių bažnyčią, pavaldžią Maskvos patriarchatui, valdė metropolitas Eleuterijus (Dmitrijus Bogojavlenskis), kartu su Lietuvos stačiatikių vyskupijos taryba. Lietuvos sentikių bendruomenę atstovavo Sentikių centro taryba. Beveik 80 proc. Lietuvos rusų gyveno kaimuose, daugiausiai Zarasų, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Kauno apskrityse. Rusų kultūros ir tautinės savimonės puoselėtojais buvo sentikių ir stačiatikių parapijos, rusų gimnazijos Vilniuje ir Kaune, rusų pradinės mokyklos, studentų, visuomeninės kultūros ir švietimo, labdaros organizacijos.

Kaune susitelkė aktyviausi rusų senbuvių veikėjai, taip pat formavosi baltųjų emigrantų židinys. 1920–1940 m. veikė Rusų tautybės Lietuvos piliečių demokratinė sąjunga (nuo 1934 m. Rusų tautybės Lietuvos piliečių susivienijimas), kuri rūpinosi rusų žemės nuosavybės, pilietybės, švietimo ir kultūros reikalais, organizuodavo šokių vakarus, „vakarinės arbatos“ renginius, kuriuose buvo skaitomi eilėraščiai ir kt. 1936–1940 m. veikė kultūros ir švietimo organizacija  „Rusų Lietuvoje tautiškoji darbo draugija“ (rus. „Национально трудовое общество русских в Литве“), kurioje buvo apie 200 narių, daugiausiai baltųjų emigrantų ir sentikių. Lietuvos valdžios institucijos šią draugiją vadino legalia monarchistų priedanga.

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje apsigyveno apie 1500-2000 rusų emigrantų. Aktyviausi iš jų, buvo susiję su Europoje veikusiomis rusų emigrantų organizacijomis, todėl siekė įsteigti jų padalinius ir Lietuvoje, platino iš užsienio gautą monarchistinę ar antisovietinę literatūrą bei laikraščius. Dešimtys po Spalio perversmo Europoje įsteigtų rusų emigrantų organizacijų siekė nuversti sovietų valdžią, dalis jų vylėsi Rusijoje atkurti monarchiją, kiti tikėjosi sukurti naują, demokratinę Rusijos valstybę. Pirmieji Lietuvoje pradėjo organizuotis Rusijos Baltosios armijos karininkai, įsteigę 1919–1924 m. veikusią Buvusių Rusijos armijos tarnautojų ir invalidų savišalpos sąjungą (turėjo apie 150 narių), kuri oficialiai buvo įregistruota kaip labdaros organizacija. 1924–1925 m. veikė nelegaliai įkurtas Buvusių Rusijos armijų ir laivyno karininkų savitarpio pagalbos sąjungos Kauno skyrius, pavaldus sąjungos padaliniui Dancige. Lietuvos saugumo pareigūnams nustačius, kad šios organizacijos turėjo politinių tikslų (telkti su kariuomene susijusius asmenis, dalyvauti atkuriant monarchiją Rusijoje) kėlusių grėsmę neseniai atkurtai Lietuvos valstybei, jos buvo uždarytos.

1926–1937 m. Kaune legaliai veikė Rusų emigrantų Lietuvoje susivienijimas (rus. „Обьединение русских эмигрантов в Литве“), inspiruotas Paryžiuje vykusio rusų emigrantų dešiniųjų monarchistinių organizacijų atstovų suvažiavimo. Susivienijimas deklaravo tikslą ginti rusų emigrantų reikalus, teikti jiems juridinę, moralinę bei materialinę pagalbą. Susivienijimo vadovas Jakovas Fiodorovas, 1940 m. tardomas sovietinio saugumo nurodė, kad Lietuvoje įkurta organizacija buvo visos baltosios emigracijos organizacijų sudėtine dalimi. Jos tikslas buvo telkti Lietuvoje atsidūrusius baltuosius emigrantus, palaikyti jų antisovietinę dvasią tikintis perversmo Sovietų Sąjungoje ir ruošiantis kovai už monarchijos restauraciją. Susivienijimas palaikė ryšius su baltųjų emigrantų centrais Paryžiuje, Belgrade, Prahoje. Lietuvoje ir Lenkijos okupuotame Vilniuje buvo įsteigta ir daugiau įvairiose Europos šalyse veikusių antibolševikinių emigrantų organizacijų skyrių ar grupių: Rusijos karinės sąjungos (rus. „Российский общевоинский союз“), kurios centras buvo Paryžiuje, Naujosios kartos nacionalinės darbo sąjungos (rus. „Национально-трудовой союз нового поколения“), centras – Belgrade, Rusų fašistų partijos (rus. „Русская фашистская партия“), centras – Charbine (Kinija)), Rusų tiesos brolijos (rus. „Братство русской правдыׅ“) centras – Belgrade ir kt. Tačiau Lietuvoje veikę padalinai buvo negausūs, jų veikla nebuvo reikšminga.

Lietuvoje, pagal tarpukariu galiojusius įstatymus, nebuvo galima registruoti organizacijų, kurias įsteigė ne Lietuvos piliečiai ir kurių vadovybė veikė už šalies ribų, todėl dalis rusų emigrantų organizacijų Lietuvoje veikė nelegaliai. Lietuvos valdžios institucijos sekė, bet toleravo antikomunistines rusų emigrantų organizacijas, galėjusias stabdyti bolševizmo idėjų plitimą tarp Lietuvos rusų. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) 1941 m. gegužės mėn. duomenimis, tarpukario Lietuvos saugumo įskaitoje buvo 387 baltųjų emigrantų organizacijų nariai, Baltosios armijos karininkai. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. duomenimis, „buržuazinėje Lietuvoje ir Lenkijoje“ iki 1940 m. įvairiose baltųjų emigrantų organizacijose buvo daugiau kaip 1700 narių.

Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją ir 1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonajai armijai užėmus Vilniaus kraštą, prasidėjo gyventojų, taip pat ir rusų, areštai. Prieš perduodant Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai, SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) operatyvinės grupės suimti asmenys buvo išvežti į Baltarusijos bei Rusijos kalėjimus. Politinių represijų aukomis tapo Baltosios armijos kariai, antisovietinių baltųjų emigrantų, rusų visuomeninių organizacijų nariai, sentikių ir stačiatikių dvasininkai, rusų tautybės valstybės tarnautojai, nekilnojamo turto savininkai, asmenys, nepalankiai vertinę Sovietų Sąjungą ir bolševikų valdžią.

Vilnietis Viačeslavas Vladimirovas buvo suimtas už tai, kad priklausė Lenkijos šaulių organizacijai, o jį suimant rastos Vilniuje vykusių J. Pilsudskio širdies laidotuvių, kuriose jis dalyvavo, nuotraukos tapo įrodymu, kad jis dalyvavo „stiprinant Lenkijos fašistinę valstybę“. Andrejus Romankevičius apkaltintas „kova prieš revoliucinį judėjimą“, nes „dirbdamas advokatu buvo glaudžiai susijęs su buvusios Lenkijos reakcinės administracijos atstovais ir karininkais“. Už priklausymą įvairioms rusų organizacijoms buvo suimti Vilniaus rusų gimnazijos direktorius Leonidas Belevskis (mirė 1940 m. Minsko kalėjimo ligoninėje), Vilniaus stačiatikių katedros šventikas Evgenijus Nasekaila (1949 m. buvo vėl ištremtas). Vilniaus Benediktinų g. 2 namo savininkas Piotras Kvašninas-Samarinas, bedarbiui Perecui Vilkomirui įskundus, kad jis eidamas gatve skleidė gandus apie Raudonosios armijos atsitraukimą (mirė 1940 m. Uchtižemlage).

Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą buvo suimti ir sušaudyti baltųjų emigrantų organizacijų lyderiai Jakovas Fiodorovas, Semionas Ankudinovas ir kiti, Rusų tautybės Lietuvos piliečių susivienijimo pirmininkas, advokatas Jonas Tatarincevas, Kauno tarybos narys Aleksandras Gomolickis, teisininkas Viktoras Engleris. Sovietų kalėjime atsidūrė Lietuvos kariuomenės stačiatikių kapelionas Stepanas Semionovas, Sentikių centro tarybos narys, statybų rangovas Metodijus Udalovas, Vilniaus rusų draugijos bibliotekos vedėja, poetė Tamara Sokolova (Sokolovienė). A. Gomolickio, kapeliono S. Semionovo šeimos ir kiti mažiau žinomi rusų kilmės asmenys tapo 1941 m. birželį vykusio masinio gyventojų trėmimo operacijos aukomis. Rusijos kalėjime mirė kazoko ir iš dvarininkų giminės kilusios lietuvės sūnus, Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos gimnazistas Tigrijus Sidorovas. Advokatas Pavelas Andrejevas sušaudytas už tai, kad buvo Boriso Koverdos, Varšuvoje 1927 m. nušovusio SSRS pasiuntinį P. Voikovą, gynėju Lenkijos teisme.

1941 m. prasidėjusį SSRS–Vokietijos karą, dalis į Vakarų Europą emigravusių Baltosios armijos karininkų, ypač generolo P. Vrangelio 1924 m. įkurtos Rusijos karinės sąjungos (rus. „Российский общевоинский союз“) lyderiai, vertino palankiai. Tikėjosi su kurios nors Europos šalies ar šalių pagalba atnaujinti intervenciją į SSRS ir pilietinį karą su bolševikais bei nuversti sovietų valdžią. 1943 m. kovo mėn. Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje įkūrė Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biurą, o Patikėtiniu paskyrė Kaune nuo 1930 m. gyvenusį rusų emigrantą, Sorbonos universiteto absolventą, Kauno stačiatikių katedros psalmininką, gestape vertėju dirbusį Aleksejų Stavrovskį (1905–1972). Biuras oficialiai deklaravo rūpinimąsi rusų gyventojų ir pabėgėlių iš SSRS reikalais, tačiau pagrindinė jo paskirtis buvo mobilizuoti rusų gyventojus bendradarbiavimui su Vokietijos okupacine valdžia, stebėti jų nuotaikas, rinkti žinias apie Lietuvoje veikusius sovietinius partizanus. Biuras organizavo mobilizaciją į Vokietijos kariuomenę ir Apsaugos būrį prie Vokietijos apsaugos policijos, skleidė nacių propagandą, Kaune leido mėnraštį „Vestnik“ (rus. „Вестник“), platino Rygoje leidžiamą laikraštį „Za Rodinu“ (rus. „За Родину“). Patikėtinio A. Stavrovskio skaičiavimais, 1943 m. pabaigoje Vokietijos kariuomenėje, apsaugos policijos būriuose, transporto tarnyboje tarnavo apie 1000 (1 proc.) Lietuvos rusų. Biuro įgaliotiniais apskrityse ir valsčiuose buvo skiriami sentikių ir stačiatikių dvasininkai. 1942 m. buvo atkurta Vokietijos okupacinei valdžiai lojali Sentikių centro taryba (nuo 1944 m. vasario mėn. – Sentikių aukščiausioji taryba). Biuro pavedimu Sentikių centro taryba ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos taryba pavaldžioms parapijoms turėjo siuntinėti Biuro nurodymus, kuriuos buvo privaloma skelbti parapijose. Dalis sentikių aktyviai rėmė sovietinius partizanus, todėl jų gyvenamuose kaimuose buvo deginami namai, žudomi žmonės.

1944 m. liepos pradžioje Raudonajai armijai išstūmus nacistinės Vokietijos kariuomenę iš Lietuvos, pradėta suiminėti į Vakarus nepasitraukusius, su Vokietijos okupacine valdžia bendradarbiavusius rusus: Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro įgaliotinius apskrityse ir valsčiuose, Vokietijos kariuomenėje, apsaugos policijos būriuose, kontržvalgyboje ir kt. tarnavusius asmenis. Buvo pratęstos 1939–1941 m. pradėtos baltųjų emigrantų organizacijų narių represijos. Sovietų valdžios buvo suimti ir nuteisti profesorius Levas Karsavinas ir jo dukra, anglų kalbos dėstytoja Irina Karsavina, rusų kalbos ir literatūros tyrėjas Mykolas Banevičius-Podšibiakinas. Pokario metais vykusių masinių trėmimų operacijų metu buvo ištremta daug sentikių šeimų. Buvo tremiamos net tos šeimos, kurios per Antrąjį pasaulinį karą rėmė sovietinius partizanus. Tremties vietose spec. komendantūros įskaitoje dauguma Lietuvos rusų buvo priskiriami „lietuvių“ kategorijai. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) duomenimis, 1950 m. Lietuvoje gyveno maždaug 570 baltųjų emigrantų organizacijų narių, iš jų 72 buvo įtraukti į saugumo operatyvinę įskaitą.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė

 

LITERATŪRA

Natalija Kasatkina, Andrius Marcinkevičius. Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m. Vilnius, 2009.

Regina Laukaitytė. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius, 2003.

Regina Laukaitytė. Lietuvos bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944). Vilnius, 2010.

Regina Laukaitytė. Rusai//Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940). Vilnius, 2015.

Regina Laukaitytė. Imperijos epilogas Lietuvoje: rusų emigrantai 1918–1940 m. Prieiga internetu: <http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=247&Itemid=65

Григорий Поташенко. В независимой Литве: 1918–1940 годы. Prieiga internetu:

https://ru.delfi.lt/vkl/pyl/v-nezavisimoj-litve-19181940-gody.d?id=63315906

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: < https://www.vle.lt/Straipsnis/rusai-81625>

Lt En