Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 61, Kartoteka Nr. 12.

[Rusija, Rostovas prie Dono]. 1919 m. rugpjūčio 13 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-2319, l. 1.

1921 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-13032, l. 112-1.

J. Klimenko (g. 1897 m. Suvalkų gubernijoje) baigė Kijevo karo mokyklą. Dalyvavo kovose su Raudonąja armija pietų Rusijoje. Po pralaimėjimo pasitraukė į užsienį, buvo baltųjų emigrantų organizacijų nariu. 1932 m. baigė Sofijos universitetą Bulgarijoje. Nuo 1933 m. apsigyveno Lietuvoje, tapo Lietuvos piliečiu. Dirbo apskaitininku akcinėje bendrovėje „Valgis“, buvo Rusų emigrantų Lietuvoje susivienijimo (rus. „Обьединение русских эмигрантов в Литве“) nariu. 1940 m. liepos 30 d. suimtas, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) 1941 m. nutarimu „kaip socialiai pavojingas elementas“ nuteistas 8 m. pataisos darbų lagerio.

1931 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-10863, l. 7a-2.

D. Dolgopiatovas (g. 1883 m. Gardine) tarnavo Rusijos imperijos armijos kazokų daliniuose, 1918–1919 m. – generolo P. Vrangelio vadovaujamoje Baltojoje armijoje. Po pralaimėjimo pasitraukė į Rumuniją, Vengriją. Nuo 1920 m. gyveno Kaune, buvo organizacijų Rusų emigrantų Lietuvoje susivienijimo (rus. „Обьединение русских эмигрантов в Литве“), Visuotinės kazokų sąjungos (rus. „Всеобщий казачьий союз“) nariu. 1940 m. liepos 30 d. suimtas ir apkaltintas, kad 1924 m. rengė ir teroristinių aktų vykdymui į Rusijos Dono sritį permetė du Rusų emigrantų Lietuvoje susivienijimo narius; 1925 m. šios organizacijos penki nariai Kaune ketino įvykdyti teroristinį aktą prieš SSRS pasiuntinybę, bet apie tai sužinojus pašaliniams asmenims, šios veiklos atsisakė. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941 m. birželio mėn. buvo išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. 1943–1944 m. dirbo Vokietijos okupacinės valdžios įkurto Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro Iš Suvalkijos perkeltųjų rusų reikalų skyriaus vedėju. 1944 m. galimai pasitraukė į Vakarus.   

1933 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 37572/3, l. 91-3.

B. Retkauskas-Retkovskis (g. 1898 m. Sankt Peterburge) po generolo N. Judeničiaus vadovaujamos Rusijos Baltųjų armijos pralaimėjimo pasitraukė į Estiją. Estijos Respublikos žvalgybos pavedimu, kaip šnipas, buvo perkeltas į Rusiją, įsidarbino agentu Petrogrado karinės apygardos Žvalgybos skyriuje Pskove. 1920–1922 m. Estijos žvalgybai teikė žinias apie Sovietų Rusijos agentus. 1922 m. paaiškėjus, kad jis yra dvigubas agentas, Estijos žvalgybos buvo išsiųstas į Lietuvą. 1940 m. rugsėjo 7 d. suimtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Karo Tribunolo 1941 m. nuosprendžiu nuteistas sušaudyti.

Maskva. 1938 m.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-32, ap. 1, b. 1, viršelis, l. 20, 45.

1938 m.

Originalas. Dokumentas lenkų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 46023/3, l. 31-3.

A. Romankevičius (g. 1894 m. Ašmenoje) baigė Kijevo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1927 m. dirbo Vilniuje civilinių bylų advokatu. 1939 m. spalio 5 d. suimtas ir įkalintas Baltarusijos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Vileikoje. Apkaltinus, kad „dirbdamas advokatu buvo glaudžiai susijęs su buvusios Lenkijos reakcinės administracijos atstovais ir karininkais, kovojo prieš revoliucinį judėjimą“, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD 1940 m. nutarimu „kaip socialiai pavojingas elementas“ nuteistas 8 m. pataisos darbų lagerio. Išvežtas į Uchtižemlagą. 1941 m. rugpjūčio mėn. amnestuotas kaip Lenkijos pilietis, išvyko į Čkalovo sritį.

Ne vėliau kaip 1939 m. spalio 5 d.

Nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 46023/3, l. 31-4, 31-5, 31-7 , 31-9, 31-10.

Nuotraukos baudžiamojoje byloje panaudotos kaip įkalčiai, įrodantys, kad A. Romankevičius „dirbdamas advokatu buvo glaudžiai susijęs su buvusios Lenkijos reakcinės administracijos atstovais ir karininkais, kovojo prieš revoliucinį judėjimą“.

Ne vėliau kaip 1939 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 43312/3, SB, l. 162-114.

A. Stavrovskis (g. 1905 m. Sankt Peterburge) apie 1920 m. su tėvais pasitraukė į Konstantinopolį, baigė kalbotyros studijas Sorbonos universitete. Apie 1930 m. atvyko į Kauną, buvo Kauno stačiatikių katedros psalmininku. Prasidėjus Vokietijos okupacijai Kauno gestape dirbo vertėju. 1943 m. Vokietijos okupacinės valdžios buvo paskirtas Patikėtiniu rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje. Patikėtinio biure mašininke dirbo ir jo žmona. 1944 m. abu pasitraukė į Vakarus, gyveno Argentinoje, Ispanijoje. Po karo sovietų saugumas paskelbė jo paiešką. Mirė 1972 m.

1939 m. lapkričio 20 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap .58, b. 47125/3, l. 6-1.

L. Belevskis (g. 1886 m. Mogiliovo gubernijoje) baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tarnavo Rusijos imperijos armijoje. Nuo 1919 m. gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus rusų gimnazijos direktoriumi, buvo Vilniaus rusų draugijos, „Euraziečių“ organizacijos nariu. 1939 m. rugsėjo 26 d. suimtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) operatyvinės grupės. 1940 m. kovo 21 d. mirė Minsko kalėjimo ligoninėje.

1940 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 37323/3, l. 66-1.

A. Golosovas (g. 1915 m. Maskvos gubernijoje, stačiatikių šventiko šeimoje) 1934 m. baigė Valstybinę stačiatikių dvasinę seminariją Vilniuje. 1935 m. įstojo į Vilniaus universitetą, tapo Rusų studentų sąjungos (rus. „Союз русских студентов“) nariu. 1940 m. liepos 12 d. suimtas, apkaltinus priklausymu „baltagvardiečių teroristinei organizacijai Naujosios kartos nacionalinė darbo sąjunga (rus. „Национально-трудовой союз нового поколения“)“. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD nutarimu „už aktyvią kovą su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu“ nuteistas 8 m. pataisos darbų lagerio. 1942 m. rugpjūčio 7 d. mirė SSRS NKVD Gorkio srities valdybos kalėjimo ligoninėje.

1939 m. rugsėjo 28 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 46144/3, l. 24-4, 24-4 ap.

1940 m. vasario 3 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 46144/3, l. 9-1.

P. Kvašninas-Samarinas (g. 1895 m. Sankt Peterburge, dvarininkų šeimoje) tarnavo generolo A. Denikino vadovaujamoje Rusijos Baltojoje armijoje. Armijai pralaimėjus, pasitraukė į Jugoslaviją. 1932 m. apsigyveno Vilniuje, užsiėmė butų Benediktinų g. 2 name nuoma. Bedarbis Perec Vilkomir 1939 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus komendantui pranešė, kad P. Kvašninas-Samarinas skleidė gandus apie Raudonosios armijos atsitraukimą. Už tai jis buvo suimtas ir Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD 1940 m. nutarimu, „kaip socialiai pavojingas elementas ir už antisovietinę agitaciją“ nuteistas 8 m. pataisos darbų lagerio. 1940 m. lapkričio 24 d. mirė Uchtižemlage.

1947 . lapkričio 19 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12304, l. 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 77, 78.

J. Fiodorovas (g. 1900 m. Carycino (dabar Volgogradas) apskrityje) buvęs baltasis karininkas, į Lietuvą atvyko apie 1924 m., gavo Lietuvos pilietybę. 1926–1936 m. ėjo įvairias pareigas organizacijoje Rusų emigrantų Lietuvoje susivienijimas (rus. „Обьединение русских эмигрантов в Литве“). 1936 m. prisidėjo prie  organizacijos Rusų Lietuvoje tautiška darbo draugija (rus. „Национально трудовое общество русских в Литве“) įkūrimo. 1940 m. suimtas ir išvežtas į Maskvą, kur 1941 m. liepos 30 d. jam įvykdyta mirties bausmė.

1940 m. lapkričio 2 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 28251/3, l. 8-2.

T. Sokolova (g. 1892 m. Lenkijoje) dirbo Vilniaus rusų draugijos bibliotekos vedėja, rašė eiles. Vilniuje gyveno nuo 1918 m. 1940 m. spalio 21 d. suimta Lietuvos SSR NKVD. Tardoma nurodė, kad yra monarchistinių pažiūrų, priešiškai nusistačiusi prieš SSRS ir komunistų partiją, tačiau prieš SSRS nekovojo. Buvo priverstinai užverbuota NKVD agente, bet apie tai pranešė asmenims, su kuriais palaikė ryšius. Nors tardoma ji neigė priklausiusi antisovietinėms baltųjų emigrantų organizacijoms, Karo Tribunolo 1941 m. nuosprendžiu nuteista sušaudymu, vėliau bausmė pakeista 10 m. pataisos darbų lagerio. Sūnus Aleksandras Sokolovas, stačiatikių šventikas, dirbęs Vokietijos okupacinės valdžios įkurto Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro įgaliotiniu Zarasų apskrityje, 1945 m. buvo nuteistas 15 m. pataisos darbų lagerio.

Ne vėliau kaip 1940 m. spalio 21 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 28251/3, l. 97-2, 97 -2ap., 97-3, 97-3 ap.

Kreipimosi nuorašą padarė T. Sokolova. Kreipimesi prašoma materialiai paremti buvusį Vilniaus rusų gimnazijos moksleivį Borisą Koverdą, 1927 m. Varšuvoje nušovusį SSRS pasiuntinį, taip pat paremti jo motiną ir pareikšti jai padėką už sūnaus žygdarbį.

Ne vėliau kaip 1940 m. spalio 21 d.

Originalai. Dokumentai rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 28251/3, l. 95-1, 97.

Dienoraštis ir rankraščiai buvo konfiskuoti 1940 m. suimant T. Sokolovą.

1940 m. gruodžio 4 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12729, l. 6-1.

P. Saveljevas (g. Rusijoje, Dono srityje) tarnavo Rusijos imperijos armijos Dono kazokų divizijoje, 1918–1919 m. dalyvavo mūšiuose su Raudonąja armija Dono srityje. Po pralaimėjimo pasitraukė į užsienį. Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje, buvo 1927 m. Prahoje įsteigtos Laisvųjų kazokų sąjungos (rus „Союз вольного казачества“) padalinio Lenkijoje nariu, susirašinėjo su Prahoje gyvenusiu kazokų atamanu, generolu Popovu. Anot P. Saveljevo, Laisvųjų kazokų sąjungos tikslas buvo su užsienio šalių pagalba įkurti „nepriklausomas Dono, Kubanės, Tereko respublikas“. P. Saveljevas 1940 m. rugsėjo 16 d. buvo suimtas. 1942 m. balandžio 3 d. mirė kalėjime Nr. 1 Gorkio m. 

1940 m.

Originalas. Dokumentas lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-10808, l. 6-1, 33-1.

M. Trubeckis (Michailas Trubeckojus, g. 1905 m. Turkijoje, Konstantinopolyje, Rusijos atstovybės Turkijoje sekretoriaus šeimoje) po Spalio perversmo Rusijoje, su motina ir broliais iš Maskvos pasitraukė į užsienį. Prancūzijoje įgijo inžinieriaus-radioelektriko specialybę. Nenorėdamas tarnauti Prancūzijos kariuomenėje ir remdamasis savo „lietuviška kilme“, 1938 m. atvyko į Kauną, gavo Lietuvos pilietybę. Liko gyventi Lietuvoje, nes „buvo vienintelis radijo imtuvų specialistas“, dirbo Spaudos fonde radijo inžinieriumi. Užsienio reikalų ministro žmonos Marijos Urbšienės kvietimu lankydavosi pobūviuose jos namuose, kur susipažino su užsienio šalių diplomatais ir daugeliu „aukštuomenės lietuvių“. 1941 m. balandžio 18 d. suimtas „kaip monarchistinio rato atstovas“, „susijęs su buržuazinėmis vyriausybėmis“, įtariant šnipinėjimu prieš SSRS. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941 m. birželio mėn. buvo išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Antrojo pasaulinio karo metais išvyko į Paryžių. Po karo paskelbta jo paieška. 1964 m. baudžiamoji byla nutraukta nesant „duomenų apie nusikaltimus“.

1941 m. kovo 13 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 11145/3, SB, l. 36-3.

V. Mintorovičius (g. 1887 m. Baltarusijoje Molodečno srityje) Rusijos imperijos, vėliau Baltosios armijų karininkas. Nuo 1925 m. gyveno Lenkijos okupuotame Vilniuje. 1931 m. įkūrė baltųjų emigrantų organizacijos Rusų tiesos brolija (rus. „Братство русской правды“) padalinį. 1941 m. suimtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Vilniaus m. valdybos. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941 m. birželio mėn. iš kalėjimo buvo išlaisvintas. Vokietijos okupacijos metais tarnavo kariniame statybos batalione, dirbo Vokietijos okupacinės valdžios įkurto Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro įgaliotiniu Šiaulių apskrityje. 1948 m. suimtas Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB). 1955 m. mirė Dubravlage.

1941 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 43930/3, l. 6.

P. Mordvinovas (g. 1871 m. Novgorodo gubernijoje) buvo Rusijos imperijos armijos pulkininku. 1921 m. atvyko į žmonai Aleksandrai priklausiusį dvarą Švenčionių apskrityje Kaltanėnuose., kuriam priklausė 900 ha žemės, 50 arklių, 80 karvių. Iki Raudonosios armijos atėjimo 1940 m. birželio mėn. išpardavęs visą turtą, pradėjo dirbti staliumi. 1941 m. birželio 14 d. suimtas kaip „socialiai pavojingas elementas“. 1941 m. gruodžio 31 d. mirė SSRS NKVD Kraslago Nižniaja Poimos lageryje.

Berlynas. 1942 m. liepos 18 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 22374/3, l. 195-9.

G. Nikolajevas (g. 1925 m. Prahoje) nuo 1937 m. su tėvais gyveno Vilniuje, mokėsi A. Puškino gimnazijoje.  Mokėsi nacistinės Vokietijos civilinės ir karinės inžinerijos bei statybų organizacijos (vok. „Organisation Todt“) vairuotojų mokykloje Berlyne, kurią baigęs 1942–1943 m. Todt organizacijoje dirbo vairuotoju, dalyvavo gynybinių įrenginių statybose Prancūzijoje, Italijoje. 1943 m. gruodžio mėn. dezertyravo ir grįžo į Vilnių. Rašė antisovietinius eilėraščius, skleidė antisovietines kalbas, kuriose teigdavo, kad „lapkričio 7-oji-ne šventė, o gedulo diena, nes žuvo Rusija“, „1949 m. tremiamų asmenų tarpe yra daug nekaltų žmonių“, „JAV laimėjus karą su SSRS, pasikeis Rusijos valdžia“ ir pan. Suėmus, tardomas nurodė, kad jo politines nuostatas formavo „baltųjų emigrantų leidiniai užsienyje ir antisovietinės pažįstamų pažiūros gyvenant buržuazinėje Lenkijoje“. Karo Tribunolo 1950 m. nuosprendžiu nuteistas 25 m. pataisos darbų lagerio, vėliau bausmė sumažinta iki 10 m. 1950 m. išvežtas į SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Kargopollagą. Tėvas Nikolajus Nikolajevas, Baltosios armijos karininkas, taip pat buvo nuteistas 25 m. pataisos darbų lagerio.

1942 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12772, SB, l. 15.

V. Engleris (g. 1876 m. Gardino gubernijoje) 1919–-1920 m. tarnavo generolo N. Judeničiaus vadovaujamoje Rusijos Baltųjų armijoje. 1920–-1932 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo ypatingų bylų tardytoju, karo teismo prokuroru, karo teismo pirmininku. Priklausė Rusų tautybės Lietuvos piliečių susivienijimui ir kitoms organizacijoms. Suimtas 1941 m. birželio 14 d., išvežtas į SSRS NKVD Sevurallagą. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD nutarimu, „už kovą prieš Sovietų Sąjungą pilietinio karo metais ir dalyvavimą kontrrevoliucinėje organizacijoje“ nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovsko m.

[Vilnius]. Ne vėliau kaip 1944 m. rugsėjo 17 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 11020/3, l. 71-18.

A. Bacmanovas (g. 1913 m. Baltarusijoje, Pinsko srityje) Vilniuje gyveno nuo 1920 m. 1943–1944 m. dirbo Vokietijos okupacinės valdžios įkurto Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro Vilniaus padalinio Statistikos grupės vadovu. 1944 m. rugsėjo 17 d. suimtas. Karo Tribunolo 1945 m. nuosprendžiu nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1954 m. paleistas iš Uchtižemlago.

1944 m. rugsėjo 24 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 41142/3, l. 198.

B. Leonovas-Gukovas (g. 1888 m. Baltarusijoje, Polocke) tarnavo Rusijos imperijos armijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais kelis metus buvo vokiečių nelaisvėje. Vėliau atvyko į Lietuvą, gyveno Kaune, Lietuvos pilietybės neturėjo. 1942 m. kovo mėn. – 1944 m. sausio mėn. buvo Sentikių centro tarybos pirmininku. Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje A. Stavrovskio pavedimu, 1943 m. platino kvietimus rusų jaunimui tarnauti Vokietijos kariuomenėje, dalyvavo A. Stavrovskio surengtoje konferencijoje, kurioje priimtos rezoliucijos dėl rusų gyventojų „pasiryžimo kovoti su bolševizmu“. 1944 m. kaip „socialiai pavojingas elementas“ buvo ištremtas į Tiumenės sritį. 1949 m. grįžo į Kauną. 1951 m. vėl suimtas. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) nutarimu „už tėvynės išdavimą ir antisovietinę agitaciją“ nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio, vėliau bausmė sumažinta iki 6 m.. 1956 m. paleistas iš Dubravlago.

1950 m. rugpjūčio 4 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 41142/3, l. 314-2, 314-3.

Pažyma, kaip įkaltis, saugoma Boriso Leonovo-Gukovo baudžiamojoje byloje.

Nuotrauka ir piešinys.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 43312/3, SB, l.162-101, 160-39.

S. Kornilovas (g. 1913 Rusijoje, Tambovo gubernijoje) Lietuvoje gyveno nuo 1919 m. 1933–1940 m. buvo Kauno ir Šiaulių stačiatikių cerkvių psalmininku, 1940–1947 m. dirbo Kauno operos ir baleto teatro choro artistu. Suimtas 1947 m. spalio 30 d. Apkaltintas tuo, kad priklausė antisovietinei baltųjų emigrantų organizacijai Naujosios kartos nacionalinė darbo sąjunga (rus. „Национально-трудовой союз нового поколения“), 1943 m. dirbo Vokietijos okupacinės valdžios įkurto Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro atstovu Alytaus lageryje, kuriame buvo laikomi iš SSRS evakuoti gyventojai, su Kauno operos ir baleto teatru gastroliavo Rusijos išvadavimo armijos (rus. „Русская освободительная армия“) karininkų mokykloje Marijampolėje, lankėsi karo ligoninėje Kaune, kur užmezgė ryšius su Vokietijos kariuomenėje tarnavusiais rusų karo belaisviais, jiems dalino Patikėtinio rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje biuro laikraštį „Vestnik“ (rus. „Вестник“). Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1948 m. nutarimu nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1955 m. paleistas iš Norilsko lagerio. 1956 m. paleistas iš tremties Krasnojarsko krašte. Grįžęs dirbo Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistu. Skunduose SSRS generaliniam prokurorui ir kitoms institucijoms rašė, kad tardymo metu buvo kankinamas ir mušamas, kaltinimai suklastoti. 

Ne vėliau kaip 1947 m. spalio 30 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 43312/3, SB, l. 162-32.

Nežinomo autoriaus ir Jovitos Žiukelienės (cerkvė) nuotraukos.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12021, SB, l. 23-1.

Jeromonachas Davidas (Dmitrijus Grušinas, g. 1887 m. Riazanės gubernijoje), tarnavo Rusijos imperijos armijoje, 1917 m. prie Rygos buvo sunkiai sužeistas. Po Spalio perversmo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1920 m. Lenkijos kariuomenės paimtas į nelaisvę. 1922 m. tapo Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno vienuoliu, 1938 m. – jeromonachu. 1948 m. liepos 9 d. paskirtas Utenos apskrities Užpalių Šv. Nikolajaus Stebukladario stačiatikių cerkvės klebonu. 1948 m. parapija buvo panaikinta, o cerkvė paversta grūdų sandėliu, tačiau tų pačių metų gruodį vėl grąžinta tikintiesiems. 1948 m. gruodžio mėn. D. Grušinas atvyko pas Užpalių vykdomojo komiteto pirmininką P. Prūsą dėl cerkvės grąžinimo. Per pokalbį su komjaunimo sekretoriumi B. Bojarūnu, D. Grušinas pasakė, kad sekretoriui algą moka ne valstybė, o valstiečiai, kurie valstybei moka mokesčius grūdais, mėsa, o patys lieka alkani. B. Bojarūnui pareiškus, kad jis dievu netiki, D. Grušinas ranka parodė į partijos vadovų portretus sakydamas „štai kokiu dievu jūs tikite“. Šie D. Grušino žodžiai buvo panaudoti kaip įkalčiai, 1949 m. rugpjūčio 26 d. jį suėmus ir apkaltinus „antisovietine agitacija, nukreipta prieš kolūkių kūrimą Lietuvoje ir šmeižikiškų žinių apie kolūkiečių gyvenimą centrinėse SSRS srityse ir komunistų partijos ir sovietų vyriausybės atžvilgiu skleidimą“. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. nutarimu už „antisovietinę agitaciją ir šmeižikiškų žinių skleidimą“ nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1950 m. mirė Čistiunsko lageryje.

1945 m. rugpjūčio 17 d.

Originalas. Dokumentas lietuvių ir rusų kalbomis.

Įvairūs leidiniai, konfiskuoti suimant L. Karsaviną jo namuose Vilniuje. Ne anksčiau kaip 1949 m. liepos 9 d. Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-11972, SB, l. 29-2, 29-19, 29-20.

Levas Karsavinas (g. 1882 m. Sankt Peterburge) istorijos ir teologijos mokslų daktaras, profesorius. 1922 m. už priešišką nusistatymą sovietų valdžiai su grupe rusų inteligentų ištremtas iš Sovietų Rusijos į užsienį. Gyveno Berlyne, Paryžiuje. Dalyvavo rusų emigrantų antisovietinio Euraziečių sąjūdžio veikloje, rašė straipsnius ir knygas istorijos, filosofijos, religijos temomis, kritikavo sovietų santvarką. 1928–1940 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, 1940–1946 m. – Vilniaus universiteto profesoriumi, 1944–1949 m. – Vilniaus valstybinio dailės muziejaus direktoriumi, Vilniaus valstybinio dailės instituto profesoriumi. Suimtas 1949 m. liepos 9 d. Suimant konfiskuota daug įvairios „eurazinės ir kitos antisovietinės literatūros“, kurią peržiūrėjęs Vilniaus valstybinio universiteto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas D. Goršeninas parašė, kad „Karsavinas yra senas ir piktas marksizmo-leninizmo ir sovietų valstybės priešas“. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1950 m. nutarimu „už priklausymą kontrrevoliucinei baltųjų emigrantų organizacijai ir antisovietinę agitaciją“ nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1952 m. liepos 20 d. mirė Komijos ASSR Abezės  lageryje.

1946 m. gegužės mėn.

Nuotrauka.

Skelbta:< http://sundry.wmsite.ru/publikacii-druzej/zablockij-o-karsavinyh/irina-lvovna-karsavina>

I. Karsavina, profesoriaus Levo Karsavino dukra, gimė 1906 m. Sankt Peterburge. 1922 m. su iš Sovietų Rusijos ištremtu tėvu, motina ir seserimis išvyko į užsienį. Paryžiaus Sorbonos universitete baigė anglų kalbą ir literatūrą, dirbo Londone. 1939 m. sausio mėn. – 1940 m. kovo mėn., pagal užsienio reikalų ministro žmonos Marijos Urbšienės rekomendaciją, Didžiosios Britanijos konsulate Kaune dirbo mašininke-stenografiste. 1945–1946 m. Vilniaus valstybiniame universitete dėstė anglų kalbą, tačiau dėl nežinomų priežasčių buvo atleista. Mokė anglų kalbos Lietuvos SSR užsienio reikalų ministerijos darbuotojus ir dėstė privačiai. Saugumas, pasinaudodamas „kompromituojančia medžiaga“ apie dirbant Didžiosios Britanijos konsulate užmegztus ryšius su anglų žvalgu Prestonu, 1947 m. užverbavo agente, slapyvardžiu Galina. Per Lietuvos SSR užsienio reikalų ministrą P. Rotomskį užmezgė ryšius su Paryžiuje gyvenusia seserimi ir jos vyru, baltuoju emigrantu, euraziečių judėjimo organizatoriumi Piotru Suvčinskiu. P. Rotomskis, grįžęs iš konferencijos Paryžiuje, I. Karsavinai perdavė sesers ir jos vyro laišką bei siuntinį, kuriame buvo keli „kontrrevoliucinio“ prancūzų žurnalo „Nauji laikai“ numeriai, kuriuos ji perdavė profesoriui V. Sezemanui ir apie tai informavo saugumą. 1948 m. motyvuodama tuo, kad „jos nervų sistema neleidžia jai užsiimti žvalgybine veikla“, I. Karsavina atsisakė bendradarbiauti su saugumu. 1948 m. kovo 13 d. suimta. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1948 m. nutarimu „už nusikalstamą ryšį su baltaisiais emigrantais, antisovietinės literatūros saugojimą ir platinimą“ nuteista 10 m. pataisos darbų lagerio. 1955 m. paleista iš Komijos ASSR Dubravnyj lagerio. Baudžiamoji byla nutraukta, nes „nuteistosios veiksmuose nebuvo priešiškų ketinimų prieš SSRS“. Mirė 1987 m., palaidota Vilniaus stačiatikių Šv. Eufrosinijos (Liepkalnio) kapinėse, šalia motinos Lidijos Karsavinos.

1950 m. birželio 5 d.

Originalas. Dokumentas rusų kalba.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-43, ap. 1, b. 17, l. 324, 325.

Vilnius. Ne vėliau kaip 1950 m. liepos 4 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-17628, l. 143-21.

N. Nikolajevas (g. 1896 m. Švenčionyse) baigė Kazanės karo mokyklą. Generolų A. Denikino ir P. Vrangelio vadovaujamų Baltosios armijos dalinių gretose kovėsi su Raudonąja armija. Baltajai armijai pralaimėjus, 1920 m. pasitraukė į užsienį. 1926 m. baigė Prahos politechnikumą. Nuo 1938 m. gyveno Vilniuje. Po karo dirbo inžinieriumi Lietuvos SSR žemės ūkio ministerijoje. Anot liudytojų, kritikavo kolūkius, sovietų valdžią, reiškė antisemitinį požiūrį, tikėjosi Anglijos ir JAV pergalės kare prieš SSRS. 1950 m. buvo suimtas ir Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuteistas 25 m. pataisos darbų lagerio. 1955 m. paleistas iš Viatlago. Sūnus Georgijus Nikolajevas 1950 m. nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio.

Ne vėliau kaip 1951 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 20043/3, l. 111-1.

A. Bartoševičius (g. 1884 m. Polocko srityje) 1904 m. baigė Vilniaus gimnaziją. Tarnavo Rusijos imperijos armijoje. Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. Suimtas 1951 m. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB). Apkaltinus, kad 1928–1940 m. buvo emigrantų organizacijos Rusų karo invalidų sąjunga (rus. „Союз русских инвалидов войны“) nariu, kartu su kitais Baltosios armijos karininkais Vilniuje surengė karinio pasirengimo egzaminą baltųjų emigrantų „antisovietinės teroristinės“ organizacijos nariams, kurie vėliau nelegaliai buvo permesti į SSRS kovai su sovietų valdžia, Vilniaus srities teismo 1951 m. nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio. 1953 m. mirė Šilutės lageryje.

1951 m.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12203, l. 8-1.

S. Bryzgalovas (g. 1893 m. Maskvoje) tarnavo Rusijos imperijos armijoje. 1918 m. atvyko į Kauną, kuriame gyveno žmonos tėvai. 1920–1924 m. priklausė Buvusių Rusijos armijos tarnautojų ir invalidų sąjungai.1924 m. Lietuvos saugumo pareigūnams nustačius, kad  sąjungos politinis tikslas buvo monarchijos atkūrimas Rusijoje, ji buvo uždaryta. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1951 m. nutarimu „už priklausymą baltųjų emigrantų organizacijai ir antisovietinę agitaciją“ nuteistas 5 m. pataisos darbų lagerio. 1953 m. paleistas iš Kamyševo lagerio. Sūnus Michailas 1942 m. sušaudytas už tai, kad dirbo Vilkaviškio aps. komjaunimo komiteto sekretoriumi.

Nuotrauka įklijuota suimtojo anketoje, sudarytoje Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities valdybos. 1952 m. gruodžio 29 d.

Nuotrauka.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 33945/3, SB, l. 6 atv.

M. Banevičius Podšibiakinas (g. 1884 m. Baku) baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, buvo Rusijos konstitucinių demokratų (kadetų) partijos nariu, Baku Dūmos tarėju, Baku rusų nacionalinio komiteto pirmininku. Raudonajai armijai artėjant prie Baku, 1920 m. Lietuvos konsulo Azerbaidžane Vinco Krėvės-Mickevičiaus dėka gavo Lietuvos pilietybę, pakeitė pavardę į Banevičiaus ir pasitraukė į Lietuvą. 1924–1950 m. dėstė rusų kalbą ir literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Žemės ūkio akademijoje, rašė rusų gramatikos vadovėlius ir mokslinius darbus. Iš darbo atleistas dėl nežinomų priežasčių, tačiau parašius skundą LKP(b) CK, gavo mokytojo darbą Kauno 3-oje vidurinėje mokykloje. Saugumo 1945 m. buvo užverbuotas agentu, slapyvardžiu Literatas. Jam buvo duota užduotis išsiaiškinti antisovietinę baltųjų emigrantų veiklą. Suimtas 1952 m. gruodžio 29 d. Kauno srities teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1953 m. nuosprendžiu už antibolševikinę veiklą Baku, teigimą, kad J. Stalino darbas kalbotyros klausimais neįnešė nieko naujo į rusų kalbos studijas ir kt., nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, vėliau bausmė sumažinta iki 5 m. Kalėjo Šilutės lageryje. 1955 m. paleistas iš kalinimo įstaigos Kurske. Mirė 1963 m.