Dailininkas Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius).

  Mokslus pradėjo Mintaujos (Latvija) gimnazijoje. 1895–1898 m.  mokėsi tapybos pas V. Purvitį ir J. Valterį. 

Rygoje lankė B. Bliumo mokyklą, 1898–1900 m. tobulinosi Odesos dailės mokykloje.

1904–1909 m. Miunchene studijavo taikomąją dailę, grafiką, tapybą.

Nuo 1907 m. P. Kalpokas buvo Vienos dailininkų ir architektų grupuotės „Secession" narys.

1909–1910 m. ir 1914–1915 m. gyveno Šveicarijoje, 1911 m. – Vengrijoje, 1912–1914 m. – Mintaujoje, 1915–1920 m. – Italijoje. 1920 m. P. Kalpokas grįžo į Lietuvą, kur 

1921–1922 m. dėstė Kaune veikusiuose piešimo kursuose, 1922–1940 m. dirbo Kauno meno mokykloje ir 1929–1940 m. vadovavo joje veikusiai tapybos studijai.

1941–1945 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.

1945 m. P. Kalpokui suteiktas profesoriaus vardas.

Parodose dailininkas pradėjo dalyvauti nuo 1905 metų; nuo 1907 m. eksponavo savo kūrinius Lietuvių dailės draugijos rengiamose parodose; 1939 m. dalyvavo pasaulinėje parodoje Niujorke. 

 

 P. Kalpokas daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių, su J. Januliu dekoravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Kaune. Sukūrė plakatų, pašto ženklų, karikatūrų žurnalui Ragutis, pasirašinėjo slapyvardžiu CARAMBA, iliustravo knygų, parašė Tapybos technikos vadovėlį (1930 m.), straipsnių. 

P. Kalpokas mirė 1945 m. gruodžio 6 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

 

 Virtualią parodą parengė Rūta Žemaitytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Petro Kalpoko ir Rimto Kalpoko fonde saugomų dokumentų.