BALTIJOS KELIAS

Kai Lietuvoje atsirado kai kurių pokyčių ir buvo leista steigti kooperatyvus, mes, skraidantys žmonės, įsteigėme su aviacija susijusį kooperatyvą – daryti apžvalginius skrydžius, pervežti krovinius, skraidinti žmones, mokyti juos skraidyti. Kooperatyvą užregistravome pavadinimu „Aviapaslauga“ ir jį sudarė trys žmonės – Petras Bėta, Vytautas Tamošiūnas bei Kazimieras Šalčius. Mes atidžiai sekėme Sąjūdžio veiklą, bendravome su sąjūdiečiais Aleksandru Abišala. Algimantu Norvilu (tuometiniu Kauno Menininkų namų direktoriumi) ir kitais. Kai buvo ruošiamasi Baltijos Kelio akcijai, mes nutarėme, kad Baltijos kelio dalyvius galėtume palaikyti skraidydami virš žmonių grandinės. Gimė idėja, jog juos galime pasveikinti iš oro mesdami gėles. Buvo paskelbta per Kauno ir Vilniaus televizijas ir radijo stotis, kad Baltijos keliui reikia gėlių ir laukiama pagalbos iš patriotiškai nusiteikusių šių miestų gyventojų.

Tuo metu mūsų kooperatyvas „Aviapaslauga“ nuomavo du lėktuvus AN-2, kurių kiekviename buvo galima skraidinti iki 1500 kg. krovinį. Tarpiniam tūpimui pasirinkome žemės ūkio darbams skirtą aerodromą daugmaž per vidurį tarp Vilniaus ir Panevėžio ir visai šalia magistralės, jungiančios šiuos miestus. Buvo sutarta, jog su mumis galės skristi Lietuvos bei užsienio žurnalistai ir operatoriai, kad įamžintų šį įspūdingą renginį. Į pagalbą gėles barstyti pasikvietėme anglistę Ireną Bėtienę, Algį Virbicką, aviacinės gamyklos lakūną – bandytoją, bei Gediminą Vaškevičių, draudimo įstaigos darbuotoją bei pradedantį sklandytoją. Gediminas buvo „parištas“ parašiutine sistema prie durų, o Algis su Irena padavinėjo jam gėles išmetimui. Kitame lėktuve, kurį pilotavo Kazimieras Šalčius bei tuometinis Kauno sklandymo klubo viršininkas Audrius Jonušas, gėles barstė klubo aviatechnikas Povilas Kesarauskas (prie durų) ir Antanas Jančiukas, valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojas.

Pagal to meto tvarką skrydžiai būdavo galimi tik iš anksto padavus paraišką per Rygą arba tiesiogiai į Maskvą. Atsargumo dėlei pasirinkome abu variantus, patvirtinimą turėjome gauti sekančią dieną. Dar iš vakaro abu lėktuvus parsiskraidinome iš Kauno oro uosto Karmėlavoje į Pociūnų aerodromą, kad nebūtų galimų trukdžių pakilti iš Karmėlavos Baltijos kelio dieną.

Rugpjūčio 23 dieną buvo uždrausta skraidyti DOSAAF ir AEROFLOT lėktuvams, o kooperatyvą, matomai, pamiršo ir mūsų paraiškai buvo duotas teigiamas atsakymas.

Apie vidurdienį abiejų AN-2 ekipažai užėmė savo vietas, viename – pilotai Vytautas Tamošiūnas ir Petras Bėta, kitame – Kazimieras Šalčius ir Audrius Jonušas su jau minėtais gėlių barstytojais bei vertėja.

Pirmuoju ekipažu pakilome skrydžiui į Aleksoto oro uostą, kur turėjo būti atvežtos gėlės. Antrasis ekipažas išskrido tiesiai į žemės ūkio aerodromą pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Vilniaus, šalia magistralės netoli Taujėnų.

Kauno Aleksoto aerouoste tuo metu bazavosi sovietų armijos kariškiai, bei sraigtasparniai MI-6 ir MI-8. Taip pat ten buvo ir Kauno civilinio oro uosto administracija.

Nusileidome Kaune be jokių trukdžių, aplink viskas buvo ramu. Tačiau kai pamatėme atvežtas gėles, netekome žado – mūsų laukė trys pilnai prikrauti gėlių sovietinės gamybos sunkvežimiai. Gėlės surištos puokštelėmis, perrištos kaspinėliais, prie kai kurių puokštelių pridėti rašteliai su sveikinimais ir palinkėjimais Lietuvai tapti laisva. Gėlių buvo tokių įvairių, kokių tik įmanoma užauginti Lietuvoje. Teko nuvilti sunkvežimiu gėles atvežusius žmones, nes jokiu būdu nebūtume galėję sutalpinti visų gėlių lėktuve. Paėmėme maždaug pusantros tonos – tai maksimalus leistinas krovinio svoris. Kolegai Vytautui Tamošiūnui į kabiną teko grįžti per langą.

Sėkmingai pakilę iš Aleksoto, pasukome link Ukmergės, į tūpimui pasirinktą žemės ūkio aerodromą. Sunkvežimiai su likusiomis gėlėmis išvažiavo į tą aerodromą. Skridome virš Savanorių prospekto, toliau virš kelio, vedančio į Ukmergę. Beveik visas mašinų srautas iš lėto judėjo viena kryptimi – link Baltijos kelio. Iš šalutinių gatvių ir kelių ilgos automobilių eilės laukė progos įsilieti į pagrindinį srautą. Pasiekę tikslą, išbarstėme dalį gėlių, kad atlaisvinti salone vietos žurnalistams ir operatoriams. Nutūpus žemės ūkio aerodrome, ten jau laukė atskridęs antrasis An-2 lėktuvas ir du automobiliai su gėlėmis iš Vilniaus – gėlių juose buvo kukliau nei Kaune. Baltijos kelyje jau stovėjo daug žmonių ir mes vėl pakilome gėlių barstymui ir žmonių grandinės užpildymo koordinavimui. Tuo užsiėmė prie mūsų ekipažo prisijungęs Algimantas Norvilas, kuris, turėdamas rankoje dienraščio „Kauno diena“ Baltijos kelio schemą, per mūsų turimą radijo ryšį perdavinėjo kur trūksta žmonių. Šią informaciją žmonės galėjo girdėti per savo VEF‘us ar automobilinius radijo imtuvus. Antrasis ekipažas pasikrovė dalį iš Vilniaus atkeliavusių gėlių. Išbarsčius dalį gėlių, sekančiam pakilimui lėktuvan įsėdo operatoriai iš Lietuvos – Laima Pangonytė, Robertas Verba, kitų pavardžių, deja, nežinojau, ir padarėme keletą skrydžių nedideliame aukštyje virš Baltijos kelio. Sunkvežimių su gėlėmis iš Kauno mes taip ir nesulaukėme.

Pasikrovėme į abu lėktuvus likusias gėles, pasiskaičiavome išskridimo laiką ir pakilome. Mūsų lėktuvas pasuko link Panevėžio, o Kazimiero Šalčiaus ir Audriaus Jonušo – link Vilniaus. Apsukome Panevėžio centrą ir lygiai 19 val. žemame aukštyje skridome atgal. Po mumis driekėsi jau nebe žmonių grandinė, o kolona iš trijų-keturių eilių, pakeltomis į viršų susikabinusiomis rankomis. Iš lėktuvo biro kėlės ant kelio priešais žmones.

To didingo jaudulio, kurį išgyvenome, neįmanoma nei žodžiais apsakyti, nei pamiršti. Didžiavomės savo Tauta, kuri ramiai bet ryžtingai pareiškė, kad nebegyvens okupuotoje šalyjeir kad ji nepamiršo kas yra laisvė. Visa tai dar labiau sustiprino tikėjimą, kad mes, lietuviai, savo tikslą pasieksime.