1792 m. minimas jau perstatytas malūnas, priklausantis Vilniaus vyskupui. XIX a. pradžioje dvarininkas Vladislavas Puslovskis čia įrengė vario katilų dirbtuvę. Minčios dvaro ponai, kuriems priklausė malūnas, buvo progresyvūs to meto verslininkai, mokėję panaudoti upių ir upelių jėgą. Dvare, naudojant vandenį, buvo pjaunami rąstai ir lentos, veikė netgi vario kalykla, kurioje vario gabalus išplodavo Minčios upelio vandens kilnojamas blokas – kūjis. Malūne buvo įrengtos 4 girnos ir vilnų vėlykla. Iki šių dienų išliko autentiškos senojo malūno detalės – masyvios sienas, vandens sukamas malūno ratas, užtvanka su krintančio ant rato menčių vandens kaskadomis[1]. 1863 m. sukilimo dalyviai čia gaminosi šaudmenis, kaupė maisto ir drabužių atsargas.
XIX a. pab. malūnas stovėjo upelio dešinėje pusėje. Įrengimus suko ratas. XX a. pradžioje Rogovui priklausęs malūnas perstatytas, jame įrengta lentpjūvė, milo vėlykla, dažykla, priestate ties pastato pietvakariniu kampu (neišlikęs) pastatyta vandens turbina. Per I pasaulinį karą malūnas neveikė, vėl pradėjo veikti 1920 m. Nuo 1945 m. priklausė ,,Ąžuolo“ kolūkiui. Malūnas, tiltas ir užtvanka kelis kartus remontuoti. 1969 m. malūną nustota naudoti. 1970 m. užtvanka išardyta, nuleistas tvenkinys, jo dugnu nutiestas kelias. 1983 – 1986 m. rekonstruotas ir pritaikytas poilsio namams. 1986 m. vėl įrengtas tvenkinys[2]. Fasadų architektūrinis sprendimas - tradicinis liaudiškas[3].
_________________________________________________________
[1] https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/mincios-vandens-malunas/40
[2] Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba a k t a s 2014-09-15 Nr. kpd-av-752 Utena.
[3] Ten pat.