Parodos
Albumai
2020 METAI - TAUTODAILĖS METAI. IPOLITO UŽKURNIO KŪRYBA

PRATARMĖ

„... Jau kaip aš norėjau būti menininkas! Tai turbūt niekas kitas taip…Atrodė, kad tie menininkai, kur piešia Dievą su širdim – šventi, nežemiški, nepaprasti…“

Žinomas Aukštaitijos ir visos Lietuvos medžio drožėjas, poetas, pasakorius, filosofas Ipolitas Užkurnys gimė 1926 metų lapkričio 5 d. Pyplių kaime, Širvintų rajone valstiečių šeimoje. Ipolitas buvo šeštas vaikas šeimoje, būdamas ketverių metų neteko motinos. Nuo vaikystės dirbo žemės ūkio darbus, piemenavo, vėliau su kitais meistrais statė apylinkinių kaimų sodybų pastatus, II pasaulinio karo metu tarnavo 16-oje Lietuviškoje divizijoje. Karui pasibaigus, apsigyvenus Vilniuje, Ipolitas dirbo mūrininku, statybininku...Tačiau sunkus fizinis darbas neužslopino meninės prigimties šauksmo: „Aš turiu gyvenimo tikslą, kurį ne visi turi. Tik visą laiką kažin kas tempia mano traukiamą vežimą atgal ir atgal, o aš iš visų jėgų traukiu į kalną ir nežinau, ar man pasiseks kuomet jį įtraukti į kalną ir pamatyti saulę. Galutinė viltis kažkur gilumoje šnibžda: eik ir eik neatsigręždamas ir nepabūk visokių vaiduoklių, pabaisų. Tuo aš ir gyvenu, ir nesuprantu to balso, iš kur jis eina...“. 1965 m. Ipolitas pirmą kartą sudalyvavo Respublikinėje Liaudies meno parodoje. Sėkmė ir pripažinimas įliejo į širdį pasitikėjimo ir ryžto: „Kad galėčiau – nesiskirčiau su kaltu niekuomet ir išlaisvinčiau šimtus į medį įaugusių būtybių“. Plačiai po pasaulį pasklido Ipolito Užkurnio ąžuoliniai paminklai, koplytstulpiai, skulptūros, skulptūrėlės, bareljefai, horeljefai.

Laikas toks paukštis, kad pragyventos dienos niekas negrąžins, už prarastą laiką niekas neatlygins, todėl kur aš bebūčiau, kokiose sąlygose begyvenčiau, kūrybai brandinsiu gražiausias ir tauriausias mintis“.

Ipolitas Užkurnys mirė 2004 m. lapkričio 10 d. Vilniuje, palaidotas Pyplių kapinėse. 

Virtualią parodą parengė Rūta Žemaitytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve  Ipolito Užkurnio fonde saugomų dokumentų.

Lt En