VAIKYSTĖ SOVIETINĖJE LIETUVOJE
Po 1940 m. okupacijos, atsidūrus geležiniuose Sovietų Sąjungos gniaužtuose, Lietuvai nepavyko išvengti visos socialinės, kultūrinės ir politinės erdvės pokyčių, turėjusių tarnauti komunistinės utopijos įtvirtinimui. Šios permainos neaplenkė ir vaikų. Sovietų Sąjungoje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „šviesaus komunistinio rytojaus“ pažadą, todėl tinkamas ideologinis ir politinis parengimas turėjo padėti jiems tapti socializmo garantu.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, skirtą vaikystės sovietinėje Lietuvoje bruožams apžvelgti. Ši paroda yra ketvirtoji parodų ciklo „Sovietinės Lietuvos visuomenė“ dalis. Parodoje skelbiami dokumentai suskirstyti į keletą kategorijų, parodančių sovietinės vaikystės nevienalytiškumą. Iliustruojamos oficialios vaikų indoktrinavimo praktikos, vaiko ir darbo santykis, atsigręžiama į vaikų laisvalaikį ir gyvenimą šeimoje. Šioje parodoje į sovietinę vaikystę bandoma pažvelgti keliais žvilgsniais – parodyti, kaip sovietinė vaikystė buvo konstruojama viešajame diskurse, kokie lūkesčiai buvo kuriami vaikams, iš kitos pusės – parodyti, kaip patys vaikai anuomet matė juos supantį pasaulį ir koks jų „balsas“ yra fiksuojamas įvairiuose archyviniuose dokumentuose – pradedant piešiniais, baigiant laiškais į žurnalų redakcijas.
Parodoje skelbiami Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Kretingos muziejaus, Žaislų muziejaus saugomi dokumentai ir nuotraukos.
Parodos kuratorė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Grišinaitė.
Virtualių parodų ciklas „Sovietinės Lietuvos visuomenė“:
1 dalis „Sovietinė kultūra: vaizdų naratyvas“
2 dalis „Sovietinės politikos bruožai. Oficialiosios praktikos ir užkulisiai“
3 dalis „Sovietinės Lietuvos ekonomika: nuo industrializacijos iki nuolatinio stygiaus“