SĖKMINGI IR NESĖKMINGI PABĖGIMAI IŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS
1946 m. Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis Fultono mieste (JAV) konstatavo, kad ant Rytų Europos nusileido „geležinė uždanga“, už kurios esančias valstybes vis griežčiau kontroliuoja Sovietų Sąjunga. Nuo to laiko teatre naudota geležinė uždanga per gaisrą scenai nuo salės atskirti virto metafora, reiškiančia SSRS ir kitų socialistinių šalių politinį, karinį ir ideologinį izoliavimąsi nuo Vakarų, asmens laisvių, pirmiausiai judėjimo ir informacijos gavimo, varžymą. SSRS piliečiai neturėjo teisės laisvai emigruoti ar laikinai išvykti iš šalies.
Emigruoti buvo leidžiama tik šeimų susijungimo tikslu ar kai kurioms etninėms grupėms (lenkams, vokiečiams, žydams). Pirmieji turistai į užsienį buvo išleisti tik 1955 m. Tačiau SSRS piliečiai negalėjo į užsienį išvykti laisvai ir kada panorėję – jie privalėjo prašyti valdžios leidimo, gauti užsienio pasą bei išvykimo vizą, kelialapį į turistinę kelionę (o juos gaudavo tik maža dalis pageidavusių), ar iškvietimą iš giminių užsienyje privačiai kelionei. Komunistinė valdžia bijojo, kad SSRS piliečiai gali pasilikti užsienyje ir ten pasiprašyti politinio prieglobsčio. Todėl į užsienį buvo išleidžiami tik sovietinei santvarkai lojalūs ir gerai patikrinti žmonės, gavę partinių ir profesinių sąjungų komitetų rekomendacijas bei saugumo leidimus. Turistinėse, komandiruočių grupėse, laivuose išvykusieji buvo sekami saugumo agentų ir patikimų asmenų. Kai kurie gyventojai su sovietine priespauda nesitaikstė ir rizikuodami ne tik savo bet ir savo artimųjų likimu bėgo į Vakarus. Pabėgėliai buvo vadinami tėvynės išdavikais, jiems buvo skiriamos mirties bausmės už akių, įkalinimai lageriuose, nuo XX a. 7 dešimtmečio – jiems iškeltos baudžiamosios bylos buvo sustabdomos iki pabėgėlio suradimo. Suimtieji už bandymą pabėgti iš SSRS buvo baudžiami laisvės atėmimo ar priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje bausmėmis. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniuose fonduose yra duomenų apie mažiausiai 76 asmenis (jiems KGB iškėlė 44 baudžiamąsias bylas), kurie 1945–1985 m. sėkmingai pabėgo iš SSRS, iš jų 8 sugrįžo į sovietinę Lietuvą. Taip pat yra duomenų apie 320 asmenų (iš jų 175 žydų tautybės), kuriems ketinimai 1945–1988 m. jūros ar sausumos keliu įveikti „geležinę uždangą“ buvo nesėkmingi (jiems KGB iškėlė 125 baudžiamąsias bylas).
Parodoje pateikiamos 77 istorijos, kurias iliustruoja baudžiamosiose ir kitose KGB bylose saugomi dokumentai, nuotraukos, konfiskuoti laiškai, užsienio spaudos iškarpos. Eksponatų aprašuose trumpai pateikiamos pabėgimo ar ketinimo pabėgti aplinkybės bei priežastys, sovietinio režimo skirta bausmė.
Parodą parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė