RAŠYTOJAI IEVAI SIMONAITYTEI – 120

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose (Klaipėdos rajonas). Mokėsi savarankiškai. Vertėsi siuvėjos amatu. Dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“ ir kt. 1921–1936 m. gyveno Klaipėdoje, kur baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, Klaipėdos krašto seimelio raštinėje. 1936–1939 m. gydėsi Šveicarijoje. 1941–1963 m. gyveno Kaune, nuo 1963 m. – Vilniuje.

Nuo 1914 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. Parašė romanų „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.), „Pavasarių audroj“ (1938 m.), „Vilius Karalius“ (1939 m.), „Be tėvo“ (1941 m.), „Pikčiurnienė“ (1953 m.), autobiografinę trilogiją „... O buvo taip“ (1960 m.), „Ne ta pastogė“ (1962 m.), „Nebaigta knyga“ (1965 m.), apsakymų, apysakų ir kt.

1935 m. už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.

Ieva Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Paroda parengta iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Ievos Simonaitytės asmens fonde saugomų dokumentų.